Solistė Viktorija Miškūnaitė prieš „Kapulečių ir Montekių“ repeticijas su LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra“ parama lankėsi Pietų Italijoje, kur turėjo galimybę dešimt dienų mokytis Rodolfo Celletti bel canto akademijos meistriškumo kursuose.
„Viskas prasidėjo tada, kai į mūsų teatrą ruošti „Kapulečių ir Montekių“ premjeros kartu su dirigentu Sesto Quatrini iš Italijos atvyko vokalo pedagogė Carmen Santoro. Vos po kelių padainuotų arijų išgirdau verdiktą: „Jūs dainuoti nemokate“. Ši pedagogė – iš tų, kurie pirmiausiai nukelia tave ant žemės iš įsivaizduotų aukštumų, o tada leidžia rinktis: arba visko mokaisi iš naujo, arba lieki su savo ambicijomis. Man patinka eksperimentuoti“, – pasakoja V.Miškūnaitė.
C.Santoro pirmiausiai nustebino prašydama dainuoti pilnu balsu, mat kiti mokytojai bel canto arijose būdavo linkę didelį V.Miškūnaitės balsą “siaurinti”. Ir tie “siaurinimai” geruoju nesibaigdavo: prasidėdavo problemos su intonacija, kvėpavimu, kentėdavo balso stygos. Italų pedagogės dėstoma vokalo technika solistei tapo atradimu, ir ji ėmė prašyti pedagogės skirti jai daugiau laiko. Tai pasirodė sunkiai įmanoma: C.Santoro iš čia turėjo vykti į Japoniją, vėliau – į Angliją… Bet ji pasiūlė lietuvei Paolo Grassi fondo rengiamus bel canto meistriškumo kursus, kurių antroji sesija netrukus turėjo prasidėti.
“Atvykusi į mažą senovinį Pietų Italijos miestelį Martina Franka, keliskart apsukau ratu baltą bažnyčią, kurios adresas sutapo su nurodyta kursų vieta. Galiausiai užėjau į šventorių ir išgirdau kažkur aukštai dainuojant. Bet aplink tiek durų durelių… Vienas pravėrusi patekau į senovinių knygų pilną zakristiją. Dvasininkas nurodė laiptelius, kuriais reikėjo kilti į viršų”, – pasakoja V.Miškūnaitė.
Kursus kartu su ja lankė 27 jauni, bet jau diplomuoti italų solistai. Darbas buvo labai intensyvus. Vien aktorinio meistriškumo paslapčių kursantai mokėsi keturias dienas po šešias valandas. “Atlikdama dramatinius vaidmenis kartais įsijaučiu į personažą tiek, kad ašaros ima gniaužti gerklę ir darosi sunku dainuoti. Dabar žinau, kad tai nebūtina: emocijas galima perteikti tinkamai parinkta kūno plastika, netrukdant vokalui”, – teigia solistė.
Paskaitos vyko italų kalba, tad iš pradžių vienas Londone gyvenantis italas pasiryžo būti lietuvės vertėju. Jau po kelių dienų ji ir pati drąsiai bendravo itališkai. Dabar V.Miškūnaitė įsitikinusi, kad deramai neįvaldžius italų kalbos neįmanoma preciziškai atlikti bel canto repertuaro: “Italams pedagogai nuolat kartoja: “Dainuok, kaip kalbi”. O mes, lietuviai, arijų mokomės nekalbėdami itališkai. Taigi pradedame mokytis nuo priešingo galo nei reikėtų.”
Birželį numatyta dar viena bel canto akademijos kursų sesija, į kurią V.Miškūnaitė jau turi kvietimą. Taigi iškart po “Kapulečių ir Montekių” premjeros ji sugrįš į Martina Franka. Šiame miestelyje kiekvieną vasarą vyksta Paolo Grassi fondo remiamas Valle d’Itria festivalis, į kurį suvažiuoja tūkstančiai melomanų. Vaidinimai sutemus vyksta senovinių rūmų kieme po atviru dangumi. Festivalio šįmet statomoje Giuseppe’s Verdi operoje “Karalius vienai dienai” (Un giorno di regno) solistei iš Lietuvos patikėta dainuoti Markizę – pagrindinę soprano partiją.
O Vincenzo Bellini operoje “Kapulečiai ir Montekiai”, kurios premjera birželio 9 ir 11 dienomis numatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, V.Miškūnaitė dainuos Džuljetą. Ir žada, kad klausytojai išgirs ją tokią, kokios dar nebuvo girdėję: mat po intensyvių bel canto studijų reikliai solistei pagaliau ėmė įtikti jos pačios balsas. “Pirmąkart gyvenime pajutau, kad moku dainuoti, ir pati savimi dabar labai stebiuosi”, – tikina jaunoji primadona.
