Pradžia
en

Trimito virtuozas Sergejus Nakariakovas: „Norėdamas groti orkestre, turėčiau daug išmokti“

Trimito virtuozas Sergejus Nakariakovas: „Norėdamas groti orkestre, turėčiau daug išmokti“

Gegužės 9 d., sekmadienį, 21 val. per LRT Plius televizijos kanalą galėsite stebėti LNOBT simfoninio orkestro koncertą, kuriame kaip kviestiniai solistai pasirodys pianistas Lukas Geniušas bei trimitininkas Sergejus Nakariakovas. Su jais LNOBT orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos, įrašė Dmitrijaus Šostakovičiaus Pirmą koncertą fortepijonui, trimitui ir styginiams. 

Rengiant šį įrašą, garsus pasaulio trimitininkas Sergejus Nakariakovas viešėjo Vilniuje – mieste, kuris buvo itin reikšmingas jo karjeros pradžiai. Siūlome šios viešnagės metu darytą interviu su iš Paryžiaus į LNOBT atvykusiu žymiu muzikantu. 

Žinau, kad Jūsų svajonę tapti garsiu trimitininku įkvėpė Vilniuje savo gyvenimo saulėlydį praleidęs Timofejus Dokšiceris...

Taip. Vaikystėje, augdamas Gorkio mieste (dabar – Žemutinis Naugardas), mokiausi groti klausydamasis šio trimitininko įrašų plokštelės. O gyvenime spėjau tik trumpai T. Dokšicerį sutikti, kai prof. Sauliaus Sondeckio pakviestas jis užsuko į mūsų repeticiją. Pamenu, kaip nežmoniškai tąkart jaudinausi... Bet ilgiau pabendrauti, artimiau vienas kitą pažinti mums neteko.

Bet ne tik tuo Lietuva reikšminga Jūsų karjerai...

Pirmąkart Lietuvoje lankiausi 1990 m., kai su S. Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru čia atlikome tą patį Dmitrijaus Šostakovičiaus Pirmą koncertą fortepijonui, trimitui ir styginiams. Fortepijono partiją skambino mano sesuo. Man tuomet buvo trylika metų.

Vėliau šį kūrinį daugelį kartų teko atlikti su įvairiais orkestrais ir pianistais. Televizijos įraše su LNOBT orkestru fortepijono partiją atliko Lukas Geniušas. Mes pirmą kartą grojome kartu. Tai gilus, inteligentiškas muzikantas. Pas jo močiutę prof. Verą Gornostajevą Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje studijavo mano sesuo Vera Nakariakova. Ji dabar dirba Sankt Peterburgo Marijos teatre, ten repetuoja su operos solistais. Šį pavasarį po ilgos pertraukos drauge su seserimi koncertavome Maskvoje. Koncerte dalyvavo ir jos sūnus, mano sūnėnas – karjerą pradedantis septyniolikmetis violončelininkas. Taigi mūsų jau visa muzikinė dinastija...

Ar tiesa, kad būtent prof. S. Sondeckis atrado Jus tarptautinei muzikos rinkai?

Taip. 1991 m. mūsų šeima iš Sovietų Sąjungos emigravo į Izraelį. Ir pirmojo kvietimo koncertuoti Vakarų Europoje sulaukiau būtent iš prof. Sauliaus Sondeckio, su kuriuo tą patį D. Šostakovičiaus Koncertą pristatėme Zalcburgo festivalyje. Prie fortepijono ten sėdėjo žymi pianistė Tatjana Nikolajeva. Nuo to laiko su prof. S. Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru po pasaulį gastroliavome ne vieną kartą, dar ir kompaktinę plokštelę įrašėme. 

Kodėl šis D. Šostakovičiaus kūrinys toks populiarus Jūsų repertuare?

Nereikia pamiršti, kad trimito repertuaras apskritai nėra turtingas. Gaila, bet didieji pasaulio kompozitoriai neskyrė šiam instrumentui daug dėmesio, todėl trimitininkai neturi tokio pasirinkimo kaip stygininkai ar pianistai. Kūrinių yra, bet įdomius kūrinius galėčiau suskaičiuoti ant pirštų. Prie tokių, be D. Šostakovičiaus, būtinai priskirčiau ir prancūzų kompozitoriaus André Jolivet parašytus Koncertus.

D. Šostakovičiaus Pirmas koncertas fortepijonui, trimitui ir styginiams – vienas geriausių trimitui parašytų kūrinių. Nepaisant to, kad trimito partija jame anaiptol nėra pagrindinė... Jame daug muzikinių citatų, jis linksmas, žaismingas ir kartu dramatiškas. Trimitas čia tarsi yra įsitraukęs į spontaiškus dialogus tiek su fortepijonu, tiek su orkestru. Kiekvieną kartą tai nauja abstrakti istorija.

Ar minėtų dialogų nuotaikos smarkiai kinta keičiantis pianistams?

Tai populiarus kūrinys, todėl natūralu, kad kiekvienas atlikėjas stengiasi jį interpretuoti savaip. Tarkim, tai, kaip jį pateikė T. Nikolajeva ir kaip jį skambino žymioji Martha Argerich, pavadinčiau dviem absoliučiai skirtingais muzikos pasauliais. Mano įrašas su M. Argerich ir kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“ taip pat buvo išleistas kompaktinėje plokštelėje. Teko šį kūrinį groti su tokiais pianistais, kaip Boris Berezovsky, Alexander Paley, Evgeny Kissin... Neseniai padarėme įrašą kartu su belgų pianiste Maria Meerovitch. O pirmąkart įrašiau D. Šostakovičiaus Pirmą koncertą fortepijonui, trimitui ir styginiams dar Maskvoje, būdamas trylikos. Tada fortepijonu skambino Konstantinas Orbelianas, dirigavo Andrejus Korsakovas. Iki šiol sulaukiu daug kvietimų būtent šio kūrinio atlikimui.

Kiek solinių albumų jau esate įrašęs?

Maždaug penkiolika. Neskaičiuojant kitų muzikantų inicijuotų projektų, kuriuose buvau pakviestas dalyvauti.

Ar po T. Dokšicerio dar buvo trimitininkų, kurių įrašais žavėjotės ir iš jų mokydavotės? 

Žinoma: didysis prancūzų trimitininkas Maurice‘as Andre, jo mokinys Guy Touvronas, kurio studentu man pačiam teko laimė tapti Paryžiuje, taip pat genialusis amerikietis Wyntonas Marsalis... Daug galėčiau išvardinti.

Savo namais pasirinkote Paryžių. Tai darbo vieta ar kažkas daugiau?

1993 m. įstojau į Paryžiaus konservatoriją, joje studijavau porą metų. Tuo metu jau buvau pasirašęs sutartį su savo pirmuoju muzikos agentu, bet dar neturėjau pakankamai lėšų savarankiškam gyvenimui. Todėl mano tėvai irgi atsikraustė į Prancūziją. Vėliau jie grįžo į Izraelį, o aš likau Paryžiuje, nes koncertuoti man juk dažniausiai tenka Europoje.

Girdėjome, kad turite ir lietuviškų šaknų...

Taip, iš motinos pusės. Jos tėvai dvidešimto amžiaus pradžioje gyveno Panemunėje, bet prieš Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į rytus, į Žemutinį Naugardą. Mano mama jau gimė ten. Aš pats Panemunėje dar nesu buvęs, nors Lietuvoje lankiausi daug kartų. Su mama seniai planavome ten nuvykti, galbūt pamėginti peržiūrėti išlikusius archyvus... Bet anksčiau to padaryti nepavyko, o dabar keliauti apskritai tapo pernelyg sudėtinga. 

Kaip praleidote pastaruosius priverstinės ramybės metus, kuriems dirigavo COVID-19 pandemija?

Tie metai buvo ir ramūs, ir kartu nervingi, nes gauti pranešimus apie atšaukiamus koncertus nėra džiugu. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad tokie pranešimai nustotų mane stebinę. Daugiausiai laiko praleidau namuose, nors buvo pavienių įrašų ir internetu gyvai transliuojamų koncertų.

Ar trimitininkui būtina repetuoti kasdien?

Taip, tai būtina. Pasisekė, kad galiu groti savo namuose, netrukdydamas kaimynams. Žinoma, susiklosčius aplinkybėms dieną kitą galėčiau praleisti ir nieko baisaus nenutiktų, bet stengiuosi repetuoti kasdien. To reikalauja trimitininko raumenų sistema, tam tikros raumenų atminties palaikymas. Ilgiau negrojus, įgūdžiai pamažu prarandami.

Viešėdamas Vilniuje, vedėte meistriškumo pamokas LNOBT orkestro trimitininkams bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. Savo studentų turite ir Paryžiuje. Kaip su jais dirbote per pandemiją?

Studentams muzikams šis laikotarpis buvo tikrai sudėtingas, nes dauguma užsiėmimų Paryžiuje, kaip ir Vilniuje, vyko internetu. Vienas kitas ateidavo pas mane į namus, bet retai. Dar neturiu savo klasės Paryžiaus konservatorijoje, nors esu jos dėstytojų sąrašuose. Su studentais kol kas dirbu privačiai.

Ar Jums bent kartą gyvenime pačiam yra tekę mėginti groti orkestre?

Nė karto. Anksti pradėjau koncertuoti kaip solistas, nes gavau tokią galimybę, ir nebesinorėjo to atsisakyti... Bet tikrai nesakau, kad orkestre groti būtų paprasčiau: ne, tiesiog tai nepalyginami dalykai. Kitas repertuaras, kiti reikalavimai. Aš grojimo orkestre patirties neturiu, todėl norint ten atsidurti man tektų daug ko išmokti. Antra vertus – kam, jei tai, ką darau dabar, man labai patinka?

O kokie įspūdžiai iš muzikavimo kartu su LNOBT simfoniniu orkestru?

Puikūs! Su šiuo orkestru grojau pirmą kartą, bet atskirus jo muzikantus esu sutikęs ir anksčiau, koncertuodamas su kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“. Ir pats teatras labai patiko. Tikiuosi čia dar sugrįžti.

Gegužės mėnesį LNOBT simfoninis orkestras kviečia muzikos mylėtojus į koncertų teatro Didžiojoje salėje ciklą „Avanscena. Orkestras gyvai“. Gegužės 14 ir 15 d. koncertuose išgirsite Franzo Schuberto, Richardo Wagnerio ir Wolfgango  A. Mozarto kūrinių programą (diriguos Modestas Barkauskas ir Robertas Šervenikas), o gegužės 27 ir 28 d. koncertuose – Arnoldo Schoenbergo „Pragiedrėjusią naktį“ bei operos solistų atliekamas ištraukas iš Giuseppe‘s Verdi operų (diriguos Ričardas Šumila ir Martynas Staškus). Maloniai kviečiame į LNOBT simfoninio orkestro koncertus!

Naujienlaiškio prenumerata

Loading