Vienos dienos festivalyje, birželio 27-ąją vyksiančiame Lietuvos operos ir baleto teatre (LNOBT), jaunieji kūrėjai pristatys savo parengtas šiuolaikines Wolfgango A. Mozarto operos „Figaro vedybos“ antrojo veiksmo finalo interpretacijas. Viena kūrėjų komanda operos veiksmą perkelia į drabužinę, kita – į teismo salę.
LNOBT kūrybinės talentų platformos atstovai visų pirma nusiteikę įdomiam žaidimui, leisiančiam su šiandieninio jauno žmogaus patirtimis prisiliesti prie amžinosios klasikos, mūsų visuomenės socialinio portreto ir tuo pačiu įrodyti, kad operos žanras anaiptol nėra pasenęs ar įveikiamas tik išrinktiesiems.
Didžiausia scena pildo svajones
„Figaro vedybų“ eskizus vienos dienos „Festivalyje X“ pateiks dvi jaunųjų menininkų komandos. Viena iš jų – tai režisierės Gabrielės Tumaitės bei scenografijos ir kostiumų dailininko Justo Sabastijansko kūrybinis tandemas.
„Dabar baigiu dramos teatro režisūros bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prieš tai esu gavusi komunikacijos specialistės diplomą Vilniaus universitete. Mane visada labai traukė teatras – dar nuo vaikystės, kai su mama lankydavomės LNOBT spektakliuose. Eidama pro teatro rūmus, tyliai pasvajodavau, kad gal aš čia vieną dieną kažką statysiu... Ir ta diena atėjo netikėtai greitai. Jaučiuosi kaip ant sparnų, nes pildosi svajonės. Juk čia – didžiausia teatro scena visoje Lietuvoje!“, – džiaugiasi G. Tumaitė.
Drabužinė kaip socialinė įžvalga
Jaunoji režisierė turi ir muzikinės patirties – baigė „Liepaičių“ chorinio dainavimo mokyklą, vėliau ketverius metus dainavo chorvedžio Romualdo Gražinio įkurtame „Aidijos“ chore, tad gerai supranta, ko reikia, kad dainininkai operos scenoje jaustųsi gerai.
„Skirtumas nuo dramos režisūros toks, kad operoje režisieriaus galios mažesnės negu dramos teatre: čia karaliauja muzika, ir dirigentas jai turi didžiausią įtaką. O režisieriaus užduotis – prasmingai surikiuoti vizualinius operos akcentus taip, kad žiūrovui būtų aišku, ką savo pastatymu norime pasakyti. Mano asmeninis tikslas – pramokti „skaityti“ operų muzikinį tekstą tiek, kad tiksliai suprasčiau, kas jame užkoduota“, – neslepia Gabrielė.
Savo teikiamą „Figaro vedybų“ inscenizacijos koncepciją režisierė sieja su stiprėjančia skirtingų socialinių sluoksnių atskirtimi ir paviešintais Jeffrey Epsteino bylos failais.
„Vieta, kur vyks operos veiksmas, bus įėjimas į Grafienės Rozinos drabužinę. O joje ne tik sukabinti rūbai – šiais laikais drabužinėje rengiamos ir asmeninės fotosesijos, socialinių tinklų dėka ištrinančios ribas tarp asmeninio ir viešo žmonių gyvenimo. Žinoma, su tam tikru filtru, kuris daug pasako apie mūsų aukštuomenę“, – teigia G. Tumaitė.
Opera – didesnės galimybės dailininkui
Operos projektas režisierę supažindino su Vilniaus dailės akademijos scenografijos trečio kurso studentu Justu Sabastijansku: „Mes puikiai koreguojame savo vizijas, vienas kitą papildydami“.
Justas baigė smuiko klasę vienoje iš Kauno muzikos mokyklų ir netgi mąstė apie dirigento kelią, tačiau netikėtai pakeitė veiklos kryptį, nustebindamas pats save. „Operos spektaklį pirmą kartą pamačiau būdamas gal penkerių metų. Dabar suprantu, kad dailininkui šis žanras siūlo žymiai didesnes galimybes negu dramos teatras, kuriame viskas labai stipriai susieta su tekstu. Operos scenoje svarbiau yra muzikos išjautimas ir tai, kaip muzika siejasi su vaizdu“, – pabrėžia J. Sabastijanskas.
Jo „Figaro vedybų“ vizijoje – daug baltos spalvos, kuri iš pirmo žvilgsnio paslepia socialinius sluoksnius. Tačiau operos personažų kostiumai bus daugiasluoksniai, o scenografija – dinamiška tarsi pati W. A. Mozarto muzika, tad pasirodymo metu viskas bus „išlukštenta“.
Tamsios personažų paslaptys – teisme
Kitoje „Figaro vedybų“ interpretuotojų komandoje – režisierė Gabrielė Česevičiūtė bei scenografijos ir kostiumų dailininkė Augustė Ilginytė.
G. Česevičiūtė LNOBT užkulisius pažįsta geriausiai iš visų operos projekto dalyvių: būdama moksleivė, ji šiame teatre lankė Vaikų operos studiją ir yra dainavusi ne viename LNOBT spektaklyje.
„Netgi vaidinau iki šiol vaikų mielai lankomo „Zuikio puikio“ premjeroje. Nuo to laiko prabėgo nemažai metų, todėl dabar, vaikščiodama po teatrą, kai kurių jo erdvių nebegaliu atpažinti – taip jos yra pasikeitusios, išgražėjusios“, – pastebi Gabrielė.
Vaikystės patirtys suformavo norą pačiai kūrybiškai prisidėti prie scenos stebuklo gimimo. „Kino dramaturgijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pasirinkau labiausiai dėl to, kad Lietuvoje šiuo metu nėra teatro dramaturgams skirtų studijų“, – atvirai sako G. Česevičiūtė.
„Festivalio X“ kūrėjai pasiūlė iškart dvi naujas galimybes: išbandyti savo gebėjimus operos žanre ir pirmą kartą prisiliesti prie teatro režisūros.
„Šiuolaikinėje visuomenėje taip puikiai gebame teisti kitus ir tuo pačiu pateisinti save, taip puikiai meluojame, vaidindami nekaltus! Todėl ir gimė idėja perkelti „Figaro vedybų“ veiksmą į teismo salę, kurioje būtų rekonstruojami lemtingos personažams dienos įvykiai. Ir pradžių maniau, kad teisiamuoju taps gašlusis grafas Almaviva, bet analizuodama kūrinį pastebėjau, kad ir visi kiti operos veikėjai turi savo tamsių paslapčių. Tad šis pastatymas – apie manipuliacijas visuomenės nuomone“, – teigia jaunoji režisierė.
Tvarumas šiuolaikiniame teatre
G. Česevičiūtė akcentuoja teatro pasiūlytą tvarumo aspektą: abiejų „Figaro vedybų“ eskizų scenografija bei kostiumai kuriami panaudojant teatro sandėliuose nugulusį ankstesnių pastatymų rekvizitą.
„Mane, kaip režisierę, tai paskatino ne skraidyti vaizduotės padebesiais, o susikoncentruoti į aiškesnį koncepcijos išgryninimą. Manau, kad kūrybinė talentų platforma, leidžianti „pačiupinėti“ jaunam kūrėjui kitokiu būdu sunkiai pasiekiamą operos žanrą, reikalinga tiek mums, tiek ir šio teatro publikai“, – pabrėžia pašnekovė.
Jai pritaria VDA scenografijos specialybės trečiakursė A. Ilginytė, teigianti, kad teismo atmosferą scenoje bus bandoma perteikti vengiant tiesioginių atributų.
„Nuo antros klasės lankiau dailės mokyklą, vėliau mokiausi Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje. O su teatru suvedė teatrinio ugdymo klasė, kurią baigiau Simono Dacho progimnazijoje. Tad natūraliai nusprendžiau susieti abu savo mėgstamus dalykus, pasirinkdama scenografijos studijas. Muzikinio teatro specifikos jau šiek tiek teko paragauti kartu su bendrakursiais statant scenografiją muzikinei dramai „Peras Giuntas“, kurią atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras“, – pasakoja A. Ilginytė.
Žinoma, nė viena opera negali apsieiti be dirigentų ir operos solistų: būtent jie galiausiai išpildys jaunųjų kūrėjų vizijas, susiedami jas su nemirtinga W. A. Mozarto muzika. Tad laukite naujų pasakojimų apie „Festivalį X“!
