Šią savaitę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje rodomas baletas „Tuščias atsargumas“ taps pirmąja Vilniaus publikos pažintimi su naujuoju trupės vedančiuoju solistu Olegu Ligai: jo pasirodymai numatyti spalio 24 ir 26 d. spektakliuose.
Neseniai 29-ąjį gimtadienį pasitikęs Ukrainos artistas per šokėjo karjerą matė nemažai Europos scenų, o į Lietuvą atvyko po Tbilisio valstybiniame operos ir baleto teatre praleisto sezono. Pagrindinis motyvas – noras sugrįžti arčiau Vokietijoje gyvenančios mamos ir trylikmečio brolio, kurie iš Chersono buvo priversti trauktis vos prasidėjus karui.
Papasakokite, kur ir kaip jūs pradėjote mokytis baleto. Kuriame mieste tai buvo?
Dnipro mieste, kur tuo metu gyvenau. Prie miesto operos ir baleto teatro veikė vaikų baleto mokykla. Ten mane ir nuvedė senelis, kai buvau penkerių. Mes tiesiog vaikštinėjome po parką, esantį šalia teatro, ir sutikome iš ten išeinančią mergaitę. Ją užkalbinęs senelis sužinojo, kad teatre veikia vaikų baleto mokykla, ir nusprendė nuvesti į pamokėles mane.
Iš pradžių man ten nepatiko, nes baleto pamokos prasidėdavo nuo mankštos ir dažnai skausmingų kūno tempimo pratimų. Klasėje buvo daug mergaičių ir viso labo trys berniukai. Dauguma mano draugų tuo metu lankydavo kovos menų arba futbolo treniruotes. Bet daugelis jų suaugę sportą metė, o man baletas virto profesija. Taip laimingai viskas sutapo.
Dnipre mokiausi iki vienuolikos metų, o tada persikėliau į baleto mokyklą Donecke. Po trejų metų netekau senelio – gyvenimas vėl apsivertė. Mane išvežė į baleto mokyklą Minske, kur tuo metu jau mokėsi keli mano draugai iš Dnipro mokyklos laikų.
Dar po metų aš buvau priimtas į Kyjivo valstybinę baleto mokyklą ir sugrįžau gyventi Ukrainon, pas mamą. 2015 m., gavęs diplomą, atėjau dirbti į Ukrainos nacionalinį Taraso Ševčenkos operos ir baleto teatrą, kurio trupėje šokau pirmuosius tris sezonus.
Teko matyti tų laikų „Miegančiosios gražuolės“ vaizdo įrašą, kuriame pasirodote scenoje kartu su dabartine LNOBT primabalerina Olesia Šaitanova. Jūs kartu mokėtės?
Olesia baigė tą pačią mokyklą, bet pora metų anksčiau. Mes abu esame garsios ukrainiečių pedagogės Allos Lagodos mokiniai. O. Šaitanova, tuo metu jau žinoma Ukrainos trupės solistė, įvedinėjo mane, pradedantį artistą, į „Miegančiosios gražuolės“ spektaklį. Kitą sezoną ji išvyko dirbti į Vilnių.
Kyjive kordebaletuose man beveik neteko šokti, nebent skubiai prireikdavo ką nors pakeisti. Kaip ir visi jauni solistai, pradėjau nuo pas de deux ir pas de trois pasirodymų įvairiuose klasikiniuose baletuose.
Po trejų metų aš nusprendžiau išmėginti save kurioje nors kitoje šalyje. Į vakarus, gerai nemokant užsienio kalbų, vykti iškart buvo nedrąsu. Neturėjau ir šiuolaikinio baleto patirties, kurios ten reikėtų, nes mokyklą baigiau kaip klasikinio baleto atlikėjas ir tuo metu dar neįsivaizdavau savęs kitoje stilistikoje. Taigi pasirinkau Sankt Peterburgą, Michailo teatrą. Kai 2020 m. pradžioje po ilgų pastangų buvau priimtas į Marijos teatro trupę, po mėnesio prasidėjo pandemija. Pusantrų metų niekur nebegalėjau išvažiuoti.
2022 m. pradžioje nusprendžiau pereiti į Leonido Jakobsono baleto teatrą, kur galėjau tikėtis didesnių vaidmenų ir nuolatinio darbo su baleto pedagogu. Tačiau tada prasidėjo karas.
Ar jums tai buvo visiškai netikėta?
Taip, tai buvo netikėta. Rusijoje apie artėjantį karinį konfliktą nebuvo jokios informacijos. Tik kalbėdamas telefonu su tuo metu Chersone savo šokių mokyklą turėjusia mama išgirsdavau, kad pasienyje neramu, kad rusai anapus telkia savo kariuomenę ir nemažai su Krymo sritimi besiribojančio Chersono gyventojų jau kraunasi į krepšius būtiniausius daiktus... Bet man buvo sunku tuo patikėti.
Karui prasidėjus, mama su mano broliuku pasitraukė į Vokietiją. Aš taip pat išvykau į Berlyną, kur turėjau pažįstamų, pas kuriuos galėjau bent trumpam prisiglausti. Ten pradėjau lankytis teatro šokėjų repeticijose, kad palaikyčiau savo artistinę formą. Berlyno valstybinis baletas tuo metu statė „Miegančiąją gražuolę“ – didelį spektaklį, kuriam reikėjo daug šokėjų, ir mane priėmė į šį pastatymą. Kelis mėnesius turėjau galimybę pasirodyti Berlyno žiūrovams.
O po to gavau kontraktą Čekijos valstybinio baleto trupėje, kur šokau du sezonus. Labiausiai džiaugiausi galėdamas dažnai matytis su mama ir broliuku, kurie buvo apsistoję vos už 120 kilometrų nuo Prahos. Per kelias valandas pasiekdavau tą Vokietijos miestelį.
Nors Čekijoje mano kontraktas buvo kordebaletui, man suteikdavo galimybę atlikti scenoje ir pagrindinius vaidmenis. Prahoje šokau Džeimsą „Silfidėje“, Zygfridą „Gulbių ežere“, Princą „Spragtuke“. Šokau netgi choreografo Krzysztofo Pastoro balete „Mooving Rooms“, todėl dabar LNOBT rengiamas šio baleto pastatymas man bus antrasis.
Nepaisant to, palikote Prahą ir patraukėte į tolimąjį Sakartvelą. Kas tenai taip viliojo?
Baleto trupės meno vadovės Ninos Ananiashvili, su kuria susipažinau dalyvaudamas meistriškumo kursuose „Ballet Intensive“, pasiūlyta galimybė tapti vedančiuoju solistu. Jau seniai ramybės nedavė mintis, kad savo trisdešimtojo gimtadienio galiu sulaukti tebešokdamas kordebalete... Norėjosi šokti daugiau, bet Prahoje tam galimybių nemačiau. Perėjus į kitą Europos teatrą, taip pat tektų viską pradėti nuo pradžių, o Tbilisyje man buvo duotas vedančiojo solisto šansas.
Jau po pirmojo Sakartvele praleisto mėnesio išvykome į gastroles Londono Koliziejaus salėje, buvo ir kitų svarbių gastrolių. Beje, šį lapkritį, po „Tuščio atsargumo“ spektaklių LNOBT, kartu su N. Ananiashvili vadovaujama trupe važiuosiu šokti į spektaklius Austrijoje ir Vokietijoje.
Visgi Tbilisyje praleistas sezonas nutolino mane nuo šeimos, dėl kurios labai nerimavau. Todėl pavasarį pradėjau dairytis galimybių sugrįžti dirbti arčiau jų. Ir kaip tik atėjo LNOBT baleto meno vadovės Jurgitos Droninos pasiūlymas. Aš peržiūrėjau Lietuvos teatro baleto repertuarą, pagalvojau ir sutikau.
Šį sezoną pasirodysite keturiuose LNOBT repertuaro baletuose: „Tuščiame atsargume“, „Mooving Rooms“, „Žizel“ ir „Don Kichote“. Ar kuriame nors teatre anksčiau buvo tekę pasirodyti „Tuščio atsargumo“ spektakliuose?
Prahoje teko pasirodyti „Tuščio atsargumo“ kordebalete, tarp pagrindinio veikėjo Koleno draugų. Tačiau paties Koleno partija man nauja, ją per mėnesį su repetitoriais paruošiau jau čia, Vilniuje.
Vaidmuo išskirtinis tuo, kad anksčiau baletuose aš dažniausiai šokdavau princus, o Kolenas – paprastas kaimietis vaikinas. Ir nuotaika šio baleto visiškai kitokia – linksma, komiška. Nors pati baleto partija – be galo sudėtinga, joje daugybė smulkių detalių, kurias būtina žinoti ir perteikti žiūrovui.
Ar pats esate kada nors gyvenęs kaime?
Kai su seneliais gyvenau Dnipre, netoli miesto jie turėjo vasarnamį, kuriame aš, dar vaikas, išmokau sodinti daržoves ir prižiūrėti vaismedžius. Tame sode praleisdavau ištisas vasaras. Tikrai nesu princas šia prasme – kaimiškas gyvenimas man pažįstamas.
O kaip jums patiko Vilnius, kurį išvydote pirmą kartą?
Iškart pastebėjau, kad miestas labai švarus, labai ramus ir saugus. Atvykau rugsėjo viduryje, kai dar buvo pakankamai šilta. Išsinuomojau butą netoli nuo teatro, kitoje Neries pusėje, Ukrainą primenančioje Lvivo gatvėje. Man patinka vaikščiojimas per tiltą, simboliškai atskiriantis mano darbą nuo mano laisvalaikio. Namuose pats gaminu valgyti ir skaitau knygas. Labiausiai patinka mokslinė psichologinė literatūra, pasakojanti, kaip veikia žmogaus smegenys ir visas kūnas. Tai išmanyti naudinga kiekvienam baleto artistui.
Kadangi pirmąją savaitę teatre lankiau tik baleto pamokas, turėjau daugiau laiko pasivaikščiojimams. Ypač patiko Vilniaus senamiestis. Kai prasidėjo įtemptos „Tuščio atsargumo“ repeticijos, laiko ir jėgų miesto tyrinėjimams liko mažiau, tačiau vakarais pasivaikščioti gerai apšviestomis Neries krantinėmis visada smagu.
Kaip manote, ar baigęs karjerą mokysite kitus žmones šokti, kaip ir jūsų mama?
Jei klausiate manęs šiandien – atvirai atsakau, kad baigęs šokėjo karjerą norėčiau save išbandyti visiškai kitoje veiklos sferoje. Ne todėl, kad man mokyti nepatiktų. Tiesiog aš šoku nuo penkerių – tai jau labai nemažai metų baleto salėse praleista. Norėtųsi užverti salių duris, paragauti naujų įspūdžių ir atrasti savyje naujų gebėjimų.
Bet jei paklaustumėte manęs to paties po metų ar po penkerių – galbūt atsakymas būtų visiškai kitoks?
