Atkurto Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti skirta akcija 4 milijonų Lietuva, kurios metu buvo giedama Tautiška giesmė, parodė, kad lietuvių yra visame pasaulyje. Visi jie vienaip ar kitaip atstovauja savo šaliai ir ją garsina. Tai kultūros pasaulyje gerai žinomi ir užkulisuose liekantys lietuviai. Šį kartą pasikalbėti pakvietėme kaimyninėje Suomijoje gyvenančius ir šios šalies Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbančius lietuvius – koncertmeisteres Daivą Sojakką ir Kristiną Annamukhamedovą bei baleto šokėjus Evaldą Bielinį ir Liną Kavaliauską.
2017 m. paminėdama savo nepriklausomybės šimtmetį, Suomija tarsi pradėjo šimtmečių sezoną. Pernai, 2018-aisiais, šimtmetį šventė visa virtinė šalių, nepriklausomybę paskelbusių po Pirmojo pasaulinio karo. Smalsu pasidomėti ir palyginti, kaip skirtinga istorinė patirtis suformavo šiandieninę šimtametę Suomiją ir jaunutę Lietuvą bei šių šalių baleto sceną.
Trumpai prisistatykite ir papasakokite, kada ir kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Suomijoje.
Kristina Annamukhamedova. Atvažiavau 2012 m. studijuoti Sibeliaus akademijoje ir 2018 m. baigiau studijas. Dar pirmame kurse ruošiausi konkursui – grojau rečitalį. Pakviečiau lietuvius ir į koncertą atėjo Daiva (Sojakka. – G. M.). Taip susipažinome. Tuo metu ji jau dirbo Nacionalinėje baleto mokykloje, priklausančioje Suomijos operos ir baleto teatrui, akompanavo baleto pamokoms ir pasiūlė man pabandyti. Ji man parodė pagrindus, visko išmokė ir iki šiol dar pamoko. Taip atsidūriau toje pačioje Nacionalinėje baleto mokykloje.
Linas Kavaliauskas. Oficialiai čia esu nuo 2000 m., o atvažiavau 1998 m. iš meilės. Profesiją atvykęs jau turėjau. Suomijoje tai vienintelis nacionalinis teatras – vienintelė vieta dirbti.
Evaldas Bielinis. Mano atvejis labai panašus. Taip pat atvedė meilės reikalai. Su drauge atvykome 2004 m. tiesiai į darbą. Viskas gana vykusiai susiklostė. Gyvename čia jau keturiolika metų.
Daiva Sojakka. 2000 m. Kaune baigusi fortepijono magistrantūrą, po metų baigiau operinio dainavimo bakalauro studijas, ištekėjau ir išvykau gyventi į vyro gimtąją Suomiją. Ilgai ieškojau darbo pagal savo specialybes, bet reikėjo mokėti suomių kalbą, todėl nuolat atsitrenkdavau tarsi į sieną, nes tada kalbėjau tik angliškai. Taigi suskubau mokytis suomių kalbos. Pasimokiusi kursuose, atlikau darbo praktiką Konservatorijoje, paskui dar vienoje švietimo įstaigoje, kad įgyčiau naudingų savo rato pažinčių. Suomija, kaip ir Lietuva, yra maža šalis ir muzikai vieni kitus pažįsta. Vėliau vienas po kito gimė vaikai, o aš tuo tarpu koncertavau su operos dainininke, mokiau dainuoti ir groti privačiai. Taip prabėgo dešimt metų. Suomiškai jau kalbėjau laisvai, bet darbo vis dar neturėjau. Kai jauniausiajam suėjo treji metukai, kažkas iš draugų užsiminė, kad Operos ir baleto teatras ieško koncertmeisterio. Man tai buvo lemtingas likimo posūkis. Tada ir susipažinau su Evaldu, kuris telefonu paklaũsė mano atliekamos privalomos perklausai programos ir atsiliepė teigiamai. Taip jau susiklostė, kad po perklausos apie mane išgirdo Baleto mokykloje, kur tuo metu trūko koncertmeisterių. Pakvietė mane ir nuo 2010 m. dirbu ten iki šiol.
Prašom papasakoti apie savo darbo specifiką. Kaip dirbate su mokiniais?
D. S. Mūsų niekas nemokė tokio darbo. Tiesiog stebėjome baleto pamokas, klausėmės, kaip groja mūsų kolegos, mokėmės iš savo klaidų. Stebino darbo paprastumas: baleto mokytojas atitinkamai skaičiuodamas parodo judesį, pianistas linkteli galva, kad viskas aišku, ir pradeda groti. Bet kai pats atsisėdi prie instrumento ir ateina laikas užgroti judesių kombinacijai reikiamą muziką, pasijunti visai tuščia galva ir nežinai, nuo ko pradėti! Pačioje pradžioje situacija tikrai išmušdavo iš vėžių, juolab kad niekas nėra sakęs, jog esi negabus ar kvailas. Pradėjus dirbti būdavo, kad atsisėdi prie instrumento, žiūri į pasiruošusius vaikus ir... nežinai, ką groti! Akompanavimas baleto pamokoje – labai specifinė pianisto darbo sritis. Vis dėlto man pavyko ją perprasti – susikūriau sistemą, kaip greitai rasti reikiamą kūrinį specialaus repertuaro vandenyne. Vėliau pati pamažu išmokau improvizuoti. Klausiausi daug įvairios muzikos. Mokiausi ją perdirbti, nes svarbu nekintama struktūra – grynas periodas: aštuoni plius aštuoni, plius aštuoni, plius aštuoni ir t. t. Visą laiką turi būti budrus ir kiekvieną akimirką pasirengęs gražiai įpinti pabaigos kadenciją. Improvizacija atriša rankas ir mintis. Franzo Schuberto Forelė, Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro arija iš operos Figaro vedybos ar kita gražiausia ir skaidriausia klasika virsta šarminga džiazine, naujais sąskambiais paįvairinta muzika. Mes patys tampame kompozitoriais.
Gaila, kad niekas niekur to nemokė. Improvizacija – nepelnytai apleista sritis, kaip ir skaitymas iš lapo ar transponavimas. Iš pradžių visiems būna labai sunku. Kombinacijų yra be galo daug ir kartais mokiniai per pamoką nespėja jų visų atlikti. Visą laiką turi būti pasirengęs nerti į gilumą, nesvarbu, išplauksi ar ne. Turi išplaukti. Visada pianistą gali sustabdyti, jeigu muzikos bus per daug, bet nepalyginti blogiau, jei sustosi viduryje. Ne taip svarbu, ką grosi, svarbiau – kaip. Pavyzdžiui, Violetos arija gali skambėti ir kaip maršas, ir kaip mazurka arba įgauti džiazinį veidą. Valsas gali tapti lygaus metro, o lygaus metro kūrinys (pavyzdžiui, 2/4) labai įdomiai suskamba išverstas į 3/4 metro pulsą. Galima pamėginti kaip valsą groti Klaros lopšinę iš George’o Gershwino operos Porgis ir Besė ir tai tikrai labai smagu!
Jei šokio judesys aštrus, trumpas, preciziškas, tikslus, pianistas negali groti išplėstai, minkštai, apvaliai. Ir atvirkščiai... Kiekvienas kūrinys, kaip ir žmogus, turi specifinių ypatumų. Baleto kombinacijos taip pat turi savo charakterį ir pianistas koncertmeisteris turi pataikyti pagroti tai, ko nori mokytojas: ritmikos ir judesio akcentai turi būti teisingi, laiku sutampantys, padedantys pasiruošti, pavyzdžiui, piruetui ar kitokiam sudėtingesniam judesiui. Profesionalūs baleto šokėjai visada pagauna charakterį, nes jie muzikalūs, čia jie jau, taip sakant, pragraužę dantis, bet vaikams reikia groti labai aiškiai. Negali per daug muzikuoti, užlaikyti. Aš visada groju labai išraiškingai, dažnai muzikuoju rizikuodama bent porą sekundžių užlaikyti svarbią natą ir leidžiu gražiai nuskambėti kūrinio pabaigai. Kitąsyk tariuosi ir su mokytojais, prašydama atkreipti mokinių dėmesį į muziką. Kas gi būtų šokis be muzikos? Labai svarbu vaikus mokyti nuo pat pradžių, kad jie klausytųsi muzikos ir ją girdėtų, kad persiimtų ja, tiesiog kiaurai joje permirktų, kad išmoktų ją paimti į save ir, perleidę per savo kūno judesio išraišką, dovanotų žiūrovui prasmingą šokį. Todėl labai svarbu, kad mokinukai nuo pat pirmų baletinių žingsnių pasiimtų viską, ko mokomi: ne tik tinkamai judėtų, bet ir mokėtų klausytis muzikos ir iki galo kvėpuotų kartu su pianistu. Pradžiamokslis labai svarbus.
K. A. Mokykloje juk mokėmės ne tik operų repertuarą groti, bet ir kokie baletai, kokie kompozitoriai, kaip skamba. Tai nebuvo visiškai nauja sritis, vis tiek medžiagą žinojome, tiesiog buvo nauja specifika dirbti su baletu, su baleto artistais.
D. S. Bet studijuodami su baletais susipažinome labai paviršutiniškai. Žinių trūkumas stipriai pasijuto, kai pradėjau čia dirbti. Dažnai kildavo apmaudžių priekaištų muzikos mokymo sistemai, kuri nepakankamai paruošia. Mus mokė, kaip akompanuoti dainininkams ar instrumentininkams, o kaip akompanuoti šokėjui?! Mums reikia gebėti mazurką ar polonezą, maršą ar polką pagroti taip, kad išgirdus kojos pačios kilnotųsi.
E. B. Būna tokių atvejų. Mes prašome, kalbamės su pianistais. Pavyzdžiui, yra judesių su puantais, kur labai gerai tinka tango muzika. Tada visi klausomės tango.
L. K. Mes labiau klausome ritmo, o ne melodijos. Mūsų profesijoje viskas ritmiška, mes taip skaičiuojame muziką. Dėl to kartais įsijautęs akompaniatorius, norėdamas sugroti emociškai, gali tokiame grojime pasiklysti, nes šokis – tai ritmas. Tai ateina iš senovės, iš būgnų.
K. A. Pritariu, bet manau, kad tuo pat metu, be to tikslaus ritmo, jūs irgi norite gražios melodijos. (juokiasi)
L. K. Be abejo, bet tai, kad mes klausome ritmo, iš esmės reiškia, jog melodija gali būti bet kokia.
K. A. Apie tai ir kalbu: galime groti kad ir tą patį Frédérico Chopino noktiurną, nors tai klasikinėje muzikoje ar kur kitur neleistina, perdirbame tą kūrinį. Paimame melodiją ir perdarome, pavyzdžiui, iš 2/4 pagrojame 3/4 ar 6/8 metru. Galime ją groti aštriai, nors originaliai tai – noktiurnas. Tokia specifika. Graži melodija, bet ją galime sugroti taip, kaip reikia šokėjams. Akompanuodami šokėjų poreikius keliame aukščiau.
D. S. Kartais muziką gerokai perdirbame. Prieš pradėdama groti dešimt kartų atsiprašau kompozitoriaus, kurio kūrinį modifikuosiu. Pavyzdžiui, Sergejaus Prokofjevo maršą grodama perdirbu į džiazą ir mintyse sakau: „Gerbiamasis, aš labai atsiprašau, bet šis jūsų kūrinukas puikiai tinka šiai kombinacijai! Originali tema tiesiog geniali, už tai širdingai dėkoju, bet aš ją apdorosiu savaip, todėl tikrai labai apgailestauju!“ (juokiasi)
E. B. Žinoma, per apšilimą taip improvizuojant galima sukurti bet ką iš visko. Visur kitur yra griežtai nustatytas tempas, melodija nekeičiama, viskas taip, kaip parašyta. Per repeticijas griežtai laikomės originalios medžiagos.
Smalsu, kodėl pasirinkote tokią profesiją?
K. A. Man didžiulę įtaką padarė Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas Pagalba Lietuvos vaikams. Jis sudarė galimybę dalyvauti konkursuose, festivaliuose, mokymuose Lietuvoje ir užsienyje. Galėjau ne kartą pasirodyti Vilniaus ir Kauno filharmonijų salėse, groti su orkestrais, mokytis ir pažinti tokius žmones kaip Mūza Rubackytė, Andrius Žlabys ir kiti fantastiški muzikai. Šis fondas kartu su M. K. Čiurlionio menų mokykla, jos direktoriumi ir visais mokytojais nutiesė muzikės kelią ir išugdė mane tokiu žmogumi, kokia dabar esu.
Viskas, ką darai su muzika, yra vienodai vertinga: groti solo, akompanuoti, atlikti kamerinę muziką. Aš net sakau, kad akompanavimas baletui – tai kaip kamerinė muzika: groji pagal šokėjų judesius, ir jūs kartu darote bendrą dalyką.
D. S. Vaikystėje svajojau būti balerina ar bent jau gimnaste, nes buvau labai judri, nenuorama, lanksti ir muzikali. Kiek save atsimenu, šokau, dainavau ir vaidinau – visi menai manyje buvo kartu. Bet tėvai neleido baleto mokytis net pradėti, tad į operinį dainavimą įstojau slapta nuo jų ir pasisakiau tik tada, kai jau buvau priimta. O baleto svajonę jau buvau palaidojusi, bet gyvenimas sulaukus 38 metų atvedė mane į darbą Baleto mokykloje. Pasijutau taip, lyg po ilgų klajonių metų būčiau grįžusi namo. Net ir tokio amžiaus pradėjau lankyti baleto pamokas mėgėjams. Tada išgirdau, kad turiu balerinos duomenis, buvau klausiama, kiek metų mokiausi baleto. (juokiasi) Baleto menas man labai artimas. Žinoma, ir baleto pianisto darbas nepaprastai įdomus ir mielas.
L. K. Tai mamos kaltė, nes dar darželyje šokau. Paskui ji nuvedė mane į lietuvių liaudies šokių kolektyvą „Ugnelė“ (nežinau, ar dar toks yra). Ten buvo toks fantastiškas senukas (pavardės neatsimenu). Jis pasiūlė dalyvauti priėmime į Baleto mokyklą. Tuo pačiu metu nuėjau ir į krepšinio mokyklą. Į ją mane irgi priėmė, bet ten buvo nuobodu, baletas sudėtingumu mane traukė labiau. Šiuo metu greičiausiai būčiau laikomas hiperaktyviu vaiku. Anuomet tokio termino nebuvo, tiesiog reikėdavo vaikus kuo nors užimti. Buvau fiziškai užsiėmęs, ir tai man labai tiko.
E. B. Mano istorija labai panaši. Šokau visą gyvenimą. Pradėjau nuo gimnastikos, paskui pramoginius šokius šokau. Vėliau tuo pat metu lankiau pramoginius šokius ir baletą, o tai yra visiška priešingybė. Sužinoję M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai pasakė, kad teks rinktis vieną arba kitą. Tada pramoginius šokius mečiau. Man jie buvo labiau kaip hobis, kuriam reikia daug finansų. Kostiumai tais laikais būdavo labai brangūs, reikėjo pačiam partnerės ieškoti ir drabužius siūtis. Mama taip pat paskatino pasilikti M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Koks jausmas būti tarptautinės trupės dalimi? Ar nesijaučiate išskirtiniai, o gal nesuprasti, kitokie?
Visi (vienu balsu). „Ne.“
L. K. Pirmiausia svarbu darbas. Įvaizdį ar nuomonę apie save gali susikurti tik darbu. Mes visi čia susirinkę gerai atlikti savo darbo.
E. B. Apskritai Suomija yra tokia šalis, kur puoselėjama lygybė.
D. S. Manau, pačių suomių charakteryje nėra jokios hierarchijos. Man tai labiausiai ir patinka. Rengiesi, kad jaustumeis patogiai, bendrauji su pagarba ir šiluma. Lygiai tą patį gauni atgal. Jokio skirtumo, ar esi suomis, lietuvis, ar vengras, ar dar kas nors. Darbo kolegos – įvairiausių tautybių ir man labai patinka šis tautų katilas. Tuo ir gražu, kad pasaulis toks margas ir įdomus, o ne vienalytis, vienatautis ar toks, kuriame vieni yra laipteliu aukščiau, o kiti – žemiau. Aš negalėčiau gyventi tokioje aplinkoje. Jau nebe.
K. A. Atvažiavus iš Lietuvos čia studijuoti, buvo labai keista, kad nėra hierarchijos tarp mokytojų ir mokinių. Lietuvoje mokytojas yra Mokytojas ir gali tik su pagarba į jį kreiptis pavarde, o Suomijoje profesorius man parašė laišką, kad galiu kreiptis į jį vardu. Aš, žinoma, taip niekada nedariau, bet yra tokių, kurie daro, ir tai yra absoliučiai normalu. Net baleto pamokose vaikai į mokytoją kreipiasi vardu ar net trumpiniu. Pavyzdžiui, ne Siuzana, bet trumpiniu Suzki. Vaikams tai šiltas kreipinys, vos ne kaip į mamą. Jie pribėga, apsikabina. Lietuvoje greičiausiai tai nebūtų priimtina, o čia normalu. Mokinys gali prieiti, klausti ir nėra kažko tokio – „O, gerbiamas mokytojau, ar galėtumėt skirti man vieną minutę“, – kaip Lietuvoje būdavo. Šiuo požiūriu suomiai labai laisvai elgiasi.
Ar domitės, kas vyksta Lietuvoje, kokias premjeras rengia Nacionalinis operos ir baleto teatras?
E. B. Iš televizijos, radijo, spaudos sužinau, dar iš draugų.
L. K. Visi mano draugai, kolegos jau išėję į pensiją. Nes Lietuvoje į pensiją išeinama 37, o Suomijoje – 44 metų. Man dar ketveri metai liko. Prieš porą, trejetą metų lankiausi kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje. Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai šokėjai rengė kūrybines dirbtuves. Pamačiau, koks šokis Lietuvoje dabar. Taip pat iš spaudos daug sužinau. Domiuosi, gal kas iš kolegų, pažįstamų dar ką nors įdomaus daro.
K. A. Mano buvę klasės draugai šoka, feisbuke viešina nuotraukas. Žinoma, pasidžiaugiu, kad jiems gerai sekasi, bet labai retai būnu Lietuvoje, kad galėčiau nueiti į spektaklius.
D. S. Aš tokių ryšių neturiu. Kadangi mokiausi fortepijono, paskui – operinio dainavimo, be to, dėl ligos porą metų buvau paėmusi akademines atostogas, tad esu kelių studijų kursų bendramokslė, todėl turiu daug įvairių kurso draugų. Vieni dainuoja Kauno muzikiniame teatre, kiti groja orkestruose, treti moko vaikus muzikos mokyklose, dirba Lietuvoje ir už jos ribų, kaip ir aš pati.
Baleto pasaulis man prasivėrė studijų metais Muzikos ir teatro akademijoje lankytomis A. Vaičekauskienės sceninio judesio pamokomis. Vėliau jos darbą tęsė A. Einienė, kurios dėka, prieš keletą metų lankydamasi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje ir Kauno muzikiniame teatre, susipažinau su didžiosiomis Lietuvos baleto žvaigždėmis. Buvo labai įdomu ir naudinga praplėsti akiratį baleto pamokose Vilniuje, Kaune, pasižiūrėti, kaip kam sekasi, kaip groja pianistai, kaip vyksta bendras darbas. Man teko didžiulė garbė susipažinti su Lietuvos baleto legendomis Loreta Bartusevičiūte, Aušra Gineityte, Petru Skirmantu. Taip pat esu lankiusis Paryžiaus nacionalinės operos Baleto mokykloje ir Konservatorijoje, dalyvavusi baleto seminaruose Osle, Stokholme, grojusi pati ir stebėjusi kolegų darbą. Labai šiltai ir maloniai prisimenu visus susitikimus ir laukiu naujų.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino ir tekstą rengė Gražina Montvidaitė
