Birželio 27 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pirmą kartą vyks „Festivalis X“. Jo programoje – jaunųjų operos kūrėjų „Figaro vedybų“ interpretacijos aktualiomis šiuolaikinėmis temomis ir „Kūrybinio impulso“ baleto kūrėjų darbai. Programą papildys performansai ir instaliacijos. Apie festivalio kūrybinį procesą ir tai, ko tikėtis žiūrovams, pasakoja festivalio meno vadovė ir dirigentė Raimonda Skabeikaitė bei festivalio dramaturgė Gabrielė Bakšytė.
Kuo „Festivalis X“ skirsis nuo įprastos patirties Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?
Raimonda Skabeikaitė: Viskas, kas įprastai vyksta teatre operos ar baleto spektaklių vakarais, „Festivalio X“ metu bus kitaip – netikėtai, neįprastai ir naujai. Pavadinimas simbolizuoja nežinomybę: tai formatas, kurio patirtis atsiskleis tik festivalyje apsilankiusiems žiūrovams.
Pirmiausia, teatre bus galima praleisti gerokai daugiau laiko nei įprastai. Skirtingose erdvėse vyks skirtingi pasirodymai, susitikimai ir meninės patirtys. Vienam vakarui teatras sujungs operos, baleto, performanso ir vizualiųjų menų kūrėjus bei atlikėjus, o taip pat pakvies į pokalbius su ypatingais svečiais. Festivalis taps ne tik renginiu, bet ir galimybe pažinti teatrą visai kitu kampu.
Kaip atrodo kūrybinis procesas dirbant su „Festivalio X“ jaunųjų kūrėjų komandomis? Kas vyksta šiuo metu?
Gabrielė Bakšytė: Kūrėjai konkurso metu pateikė pirmines režisūrines koncepcijas, skirtas „Figaro vedybų“ antrojo veiksmo finalo statymui. Gegužės pradžioje turėjome kūrybines dirbtuves, kurių metu jas analizavome, gilinomės į visą kūrinį, jo sukūrimo kontekstą ir didžiausią dėmesį skyrėme šios operos muzikai.
Kūrybinių dirbtuvių metu režisūrines koncepcijas tobulinome, atsižvelgdami į muzikos specifiką ir technines galimybes. Kadangi tai pirmasis operos pastatymas abiem komandoms, aptarėme, kuo operos repeticijų procesas skiriasi nuo teatro ar kino. Šiuo metu vyksta repeticijos.
Raimonda Skabeikaitė: Papildyčiau Gabrielę, kad scenografai ir kostiumų dizaineriai lankėsi LNOBT sandėliuose bei konsultavosi su teatro specialistais.
Viena svarbiausių festivalio vertybių yra tvarumas, todėl kūrėjai savo idėjas turėjo įgyvendinti pasitelkdami teatro turimus resursus.
Kodėl būtent „Figaro vedybos“ tapo tinkama medžiaga šiuolaikinėms jaunųjų kūrėjų interpretacijoms?
Raimonda Skabeikaitė: Pasirinkau šios operos II veiksmo finalą, nes ieškojome jaunųjų režisierių ir jų komandų, galinčių interpretuoti klasikinę operą. Statyti visos apimties operą pradedantiesiems kūrėjams būtų pernelyg sudėtinga užduotis, o ši ištrauka pasirodė ideali jų kūrybiniam potencialui atskleisti.
Finalas yra tarsi maža opera operoje – savarankiška, dramaturgiškai vientisa ir kupina įtampos. Režisieriai ne tik inscenizuoja finalą, bet ir kuria įvadinį eskizą – savarankišką sceninį veiksmą, laisvai interpretuojant operos siužetą ar temas ir vedantį į pasirinktą finalo sceną.
Tačiau festivalis neapsiriboja vien opera. Norėjosi suteikti erdvę kūrėjams, kurie šio kūrinio temas interpretuotų kitomis meninėmis priemonėmis. Todėl savo „Figaro vedybų“ versijas pristatys ir baleto kūrėjai, o elektroninės muzikos performansų autoriai Mocarto operos medžiagą pavers naujų muzikinių eksperimentų pagrindu.
Gabrielė Bakšytė: Kaip Raimonda jau minėjo, „Figaro vedybos“ tapo labai taikliu pasirinkimu ir dėl paties kūrinio struktūros. Tai opera, kurios veiksmas trunka vieną dieną, kaip ir pats „Festivalis X“. Netikėtas sutapimas ir taiklus simbolis. Tokiame trumpame laikotarpyje vaizduojamų jausmų amplitudė itin plati, joje daug veiksmo, intrigų, kaitos, tad šią operą itin smagu režisuoti.
Pagrindinės operos temos yra socialinė hierarchija, moterų socialinė padėtis, lytiškumas – būtent dėl to svarbu į šią operą žvelgti vis iš naujo ir permąstyti šiuos klausimus kartų kaitos kontekste.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria jauni kūrėjai pirmą kartą interpretuodami operą?
Raimonda Skabeikaitė: Vienas didžiausių iššūkių interpretuojant operą yra suprasti, kad vien libreto nepakanka. Daugybė prasmių, emocijų, poteksčių ir personažų santykių slypi pačioje muzikoje. Todėl jaunam režisieriui pirmiausia svarbu prisijaukinti muzikinę medžiagą, įsiklausyti į jos kuriamas asociacijas ir tik tada ieškoti gilesnių muzikos bei dramaturgijos jungčių.
Skirtingai nei dramos teatre, operoje laiką diktuoja muzika. Todėl ją reikia ne tik suprasti, bet ir išmokti kūrybiškai valdyti. Būtent ši užduotis dažnai tampa didžiausiu iššūkiu pirmą kartą su opera dirbantiems kūrėjams.
Gabrielė Bakšytė: Šiuo atveju neakcentuočiau amžiaus, nes su iššūkiu susiduria daugelis režisierių. Kaip didžiausią iššūkį taip pat išskirčiau patį operos žanrą. Sistemiškai gilintis į operos režisūrą Lietuvoje galimybių dar nėra, tad mums kartu pradėjus gilintis į šį žanrą, kūrėjams atsivėrė anksčiau dar neanalizuoti kūrinio aspektai.
Festivalio programoje susitinka operos interpretacijos, baleto „Kūrybinis impulsas“, performansai ir instaliacijos. Kokios festivalio atmosferos tikitės birželio 27-ąją?
Raimonda Skabeikaitė: Tikiuosi, kad festivalio lankytojai jausis ne tik žiūrovais, bet ir aktyviais festivalio dalyviais. Norėčiau, kad viso vakaro metu juos lydėtų atradimo jausmas – nuolatinis judėjimas tarp skirtingų erdvių, meninių patirčių ir netikėtų susitikimų.
Festivalis turėtų tapti gyva, nuolat besikeičiančia meno formų ir idėjų erdve, kurioje opera, baletas, performansas, instaliacijos ir muzika natūraliai susilieja į vieną visumą.
Gabrielė Bakšytė: Man atrodo, būtent tokia atmosfera natūraliai ir kyla iš paties kūrybinio proceso, kuris yra itin bendruomeniškas. Jaunieji kūrėjai labai atviri tiek tobulėti patys, tiek mokytis vieni iš kitų. Bendruomeniškumas, kaip prioritetas, juntamas ir visoje „Festivalio X“ koncepcijoje. Festivalio metu turėsime galimybę pamatyti, kiek skirtingų požiūrių gali atskleisti vienas centrinis festivalio kūrinys, ir visi jie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra laukiami LNOBT.
