Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) kviečia į sakralinės muzikos koncertą, kuriame skambės Antonino Dvořáko „Stabat Mater“ – vienas įtaigiausių ir asmeniškiausių šio kompozitoriaus kūrinių. Sukurtas išgyvenus asmenines netektis, šis veikalas jungia gedulą, apmąstymą ir viltį.
Apie kūrinio prasmę, santykį su šv. Velykų laiku ir tai, kaip jis prabyla šiandienos nuo sakralinės muzikos nutolusiam klausytojui, pasakoja koncerto dirigentas Modestas Pitrėnas.
Didžiojo Penktadienio vakarą LNOBT skambės Antonino Dvořáko „Stabat Mater“. Kaip kūrinys atliepia šio priešvelykinio laikotarpio dvasią?
Didysis Penktadienis bažnytinėje liturgijoje – vienintelė diena metuose, kai Bažnyčia nešvenčia šv. Mišių. Vietoj jų vyksta unikalios pamaldos, kurių metu apmąstoma Jėzaus mirtis, kryžiaus realybė ir slėpinys, galiausiai mūsų reakcija į Išganytojo mirtį ir prisikėlimą. Stabat Mater – kaip tik ir yra ta reakcija į Didžiojo Velykų tridienio įvykius, prieš daugiau nei 2000 metus vykusius Jeruzalėje, šiandien spaudžiamoje naujų iššūkių. Tai Švč. Mergelės Marijos žvilgsnis į sūnaus pasirinkimus ir kančią. Savotiškai hiperbolizuotas, bet kartu labai asmeniškas požiūris į mirtį ir atsinaujinimą.
Kūrinys gimė iš itin skaudžių Antonino Dvořáko asmeninių išgyvenimų. Kaip ši patirtis atsiskleidžia muzikoje – ką išgirs klausytojas?
Išties, kūrinys labai asmeniškas. Pirmą kartą jo išklausęs neiškart supratau, kaip dabar madinga sakyti, šio veikalo žinutę. Jis man pasirodė itin operinis, pasaulietiškas, netgi paviršutiniškas – tikriausiai pasirinkau neįtikusį atlikimą. Praleidus daugiau laiko prie partitūros išgirdau tai, kas kūrinyje svarbiausia – sąlyginai jauno žmogaus gedulą netekus dukryčių ir sūnaus. Kompozitoriaus saviterapija rašant šį kūrinį gali tapti palankia refleksija apie šių dienų geopolitinę kasdienybę ir joje priverstus išgyventi niekuo dėtus žmones: moteris, vaikus, senolius. Muzikos asmeniškumas – didžiausia mano siekiamybė interpretuojant šį veikalą, jau labiau panašėjantį į muzikinį apmąstymą nei oratoriją.
„Stabat Mater“ dažnai siejamas su kančia, tačiau jame svarbi ir vilties linija. Kokią emociją norėtumėte, kad klausytojas išsineštų iš koncerto?
Kompozitorius mus lydi per tris rekolekcijų temas: Švč. Mergelės Marijos poziciją matant sūnaus kančią, mūsų kaip bendruomenės atjautą ir, galiausiai, viltį, kad kentėjimai nėra beprasmiai. Pasakymas „net po tamsiausios nakties išaušta šviesus rytas“ čia išskleidžiamas neįtikėtinomis orkestro ir balsų spalvomis iki kone katarsiškos garsinės ekstazės.
Koncerte išgirsime ir solistus, ir chorą, ir simfoninį orkestrą. Kur didelės sudėties kūrinyje slypi didžiausi iššūkiai dirigentui?
Man asmeniškai didžiausias iššūkis – išvengti didelės sudėties siūlomos pompastikos. Stabat Mater, mano galva, neturėtų stokoti intymumo, netapti savitiksle operinio žanro imitacija. Oratorijos žodžiai, sukurti viduramžiais vienuolių, yra asmeniškiausias liturginis tekstas, artimas pasaulietiškoms raudoms, balansuojantis ties sentimentalumo riba, bet niekad jos neperžiangiantis. Norisi perskaityti oratorijos muziką neromantiniu, senoviniu būdu.
Tiems, kurie galbūt nėra artimi sakralinei muzikai – kuo „Stabat Mater“ gali būti paveikus sekuliariam klausytojui šiuolaikinėje kasdienybėje?
Išties, šių dienų žmogus, dažnai su Bažnyčia susiduriantis tik apeiginiame buitiniame lygmenyje, gali užtrukti ieškodamas rakto į Stabat Mater temą. Tokiu atveju į pagalbą, tikiu, ateis muzika, sugebanti prakalbinti visokių įsitikinimų ir patirčių žmones, trokštančius paprastų dalykų – užmirštos vienybės, taikos ir šiek tiek laimės grėsmingoje kasdienybėje.
