Pradžia
en
Baletas / Opera

STEBUKLINGAS MANDARINAS / HERCOGO MĖLYNBARZDŽIO PILIS

Kovo 10, 2022 Kovo 12, 2022
LNOBT Didžioji salė
STEBUKLINGAS MANDARINAS / HERCOGO MĖLYNBARZDŽIO PILIS

Kūrėjai

Kompozitorius
Béla Bartók
Muzikos vadovas ir dirigentas
Robertas Šervenikas
Choreografas
Krzysztof Pastor
Režisierius
Csaba Káel
Dirigentas
Julius Geniušas
Scenografas
Boris Kudlička
Kostiumų dailininkė
Tatyana van Walsum
Šviesų dailininkas
Marc Heinz
Vaizdo projekcijų dailininkas
Mikołaj Molenda
Choro meno vadovas
Česlovas Radžiūnas

Vieno žymiausių XX a. kompozitorių Béla Bartóko (1881–1945) vienaveiksmių scenos kūrinių diptikas, jungiantis baletą „Stebuklingas mandarinas“ ir operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Šie B. Bartóko kūriniai pasaulio teatruose dažnai rodomi vieno spektaklio metu.

Diptiko kūrėjų komanda, vadovaujama žymaus choreografo ovo Krzysztofo Pastoro ir vengrų režisieriaus Csabos Kaelio, „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ istoriją pateikia kaip „Stebuklingo mandarino“ pagrindinio veikėjo priešmirtinį prisiminimą. Tad Mandarinas ir Hercogas Mėlynbarzdis šioje koncepcijoje – tarsi vienas personažas.

Pasak K. Pastoro, baletas „Stebuklingas mandarinas“ pasakoja brutalią didmiesčio istoriją, kurioje muštynių daugiau nei meilės duetų. Tai istorija apie gatvėje parsidavinėjančią Moterį, kuri vieną po kito sutinka tris vyrus: pagyvenusį poną, jauną vaikiną ir galiausiai – paslaptingąjį Mandariną. Visus juos lydi mirties ženklas: po susitikimo su Moterimi visi vyrai žūsta. Tačiau Mandariną ir Moterį sieja ypatingas neišsipildžiusios aistros ryšys. Todėl kai Moters suteneriai bando sunaikinti atkaklųjį Mandariną, nužudytas jis kaskart atgimsta: begalinis troškimas būti su mylimąja prikelia jo gyvybines jėgas. Ir tik tuomet, kai Moteris pagaliau atsako į meilužio jausmus, stebuklingasis Mandarinas miršta. O mirdamas prisimena, koks negailestingas kadaise buvo jį mylėjusioms moterims...

Vengrų režisierius Cs. Kaelis „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“ linkęs vadinti labiau misterija nei opera: mat kūrinys nepasižymi nei dideliais chorais, nei personažų gausa. Visas dėmesys jame sutelktas į du vienas kito paslaptis siekiančius perprasti veikėjus – Juditą ir Hercogą Mėlynbarzdį. Operos libreto pagrindu pasirinkta prancūzo rašytojo Charles‘o Perrault sukurta pasaka apie Mėlynbarzdį, kuris po vestuvių pokylio nuotaką parsigabena į jam priklausančią pilį. Pilis apylinkėse garsėja tuo, kad trys jos slenkstį peržengusios moterys – jaunosios Mėlynbarzdžio žmonos ­– viena po kitos paslaptingai pradingdavo. Kitas merginas tai baugina, bet kartu ir vilioja: joms smalsu sužinoti, kas pilyje dedasi. Judita, nepaisydama Mėlynbarzdžio įspėjimų, sugeba įveikti septynių pilies kambarių išbandymų labirintą, atveriantį tamsiausias vyro sielos paslaptis. Ji neišsigąsta nė trijų buvusių Mėlynbarzdžio žmonų išverktų ašarų ežero, tačiau ar vien jos pasiryžimo pakaks laimingai poros ateičiai?

Abu kūriniai, skandalingai pradėję savo gyvavimą XX a. pradžioje (opera skurta 1911 m., baletas – 1919 m.) tebežavi ir tebeintriguoja paslaptingais, pasakiškais siužetais, puikia muzika.

Naujienlaiškio prenumerata

Loading