Savo mokinius ji vadina savo vaikais ir džiaugiasi, kad pačios įkurto San Diego baleto instituto populiarumui augant vis dažniau gali sau leisti pasidžiaugti saule ir vandenynu. O naktimis vis dar neduoda ramybės sapnai apie sceną... Neseniai asmeninį jubiliejų minėjusią baleto artistę, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Eglę Špokaitę LNOBT tinklalaidžių cikle „Tekstūra“ kalbino „LRT Klasikos“ laidų vedėja Gabija Narušytė.
Karantinas, kurio išvengti neįmanoma. Kaip jus veikia sustojęs laikas? Ar tiesa, kad jūsų baleto mokyklai jis kaip tik suteikė stiprų proveržį?
Manyčiau, kad aktyviems žmonėms šie metai suteikė daugiau galimybių fantazijai. Žmonės dabar atviresni bet kokioms naujienoms, nes jiems tiesiog nuobodu sėdėti namuose. Tėvai pasiryžę skirti daugiau dėmesio vaikų aktyvumui ir švietimui.
Lietuvoje buvo laisvesnė vasara, kai žmonės nebenešiojo kaukių ir buvo leidžiami įvairūs renginiai. O pas mus, Kalifornijos San Diege, nuo praėjusių metų kovo suvaržymai tik stiprėjo, ir tik visai neseniai pasirodė pirmieji vilties teikiantys ženklai.
Kai baleto mokyklos klases teko uždaryti, mes pamokas dalinai perkėlėme į lauką. Bet ir San Diege ne visuomet šviečia saulė... Teko ruošti vaikus konkursams, kai lauke buvo 12-13 laipsnių šilumos. Aš sėdžiu su pirštinėmis, kepure ir striuke, vaikai irgi dirba su kepurėm ir pirštinėm. Jie turbūt tai visą gyvenimą prisimins... Laukiam nesulaukiam, kada galėsime grįžti prie įprasto komforto sąlygų.
Jūsų mokykloje nuotoliniu būdu gali mokytis viso pasaulio vaikai: ne tik amerikiečiai, bet ir lietuviai, japonai, šveicarai... Ar įmanoma išmokyti šokti per nuotolį?
Kol kas tai dar pavieniai atvejai, bet jie duoda postūmį idėjoms, kaip galima susidariusią situaciją išnaudoti. Mokytojas juk ir klasėje nešoka kartu su mokiniu – mokytojas sėdi ant kėdės. Dabar jis vis dažniau sėdi savo namuose prie ekrano, o vaikai pagal tvarkaraštį po vieną ar mažomis grupelėmis eina į mokyklos sales ir dirba. Tokiu būdu mūsų mokyklos mokiniai šįmet turėjo galimybę padirbėti su jaunais, madingais choreografais iš Niujorko bei Los Andželo.
Vaikams, kurie siekia aukštų tikslų, atsivėrė naujų galimybių. Jei anksčiau tarptautiniuose Europos ir JAV šokėjų konkursuose mes susitikdavome vieną du kartus per metus, tai dabar visi konkursai tapo virtualūs. Galimybių pasireikšti ir konkuruoti su viso pasaulio vaikais atsirado žymiai daugiau, atitinkamai ir pasiruošimas tokiems konkursams privalo būti rimtas.
Be to, kad būtum pastebėtas, tavo „Instagram“ puslapis čia privalo turėti tūkstančius gerbėjų. Iš pradžių aš pati, vidutinio amžiaus būdama, žiūrėjau į tai skeptiškai. Dabar, pamačiusi gabų vaiką, pirmiausia prašau jo tėvelių, kad jie pradėtų dirbti „Instagrame“. Nes tam, kad vaikas gautų stipendijas gerose baleto mokyklose, jį išmokinti nepakanka – jis turi būti pamatytas tarp kitų šimtų tūkstančių pasaulio vaikų.
Tam vaikai save filmuoja ir deda vaizdo įrašus. O šią medžiagą parengti galima labai skirtingai. Paprasčiausia nufilmuoti telefonu – juose dabar tikrai geros kameros. Bet yra ir kitokių meninių galimybių. Kai filmavime vienu metu dirba trys keturi žmonės su stacionariomis bei judančiomis kameromis ir dar dronas skraido virš galvos, tai sumontavus bet kuris šokio pristatymas atrodys žymiai patraukliau. Vadinasi, tai galimybė.
Visa galva pasinėrėte į mokyklos reikalus. O savo scenos vaidmenis kartais dar sapnuojate?
Balerinos karjerą užbaigiau labai greitai, viduryje sezono, sausio mėnesį. Tiesiog nusprendžiau, kad laikas, ir išėjau. Gal todėl dažnai sapnuoju, kad esu grįžusi ir šoku toliau. Ir niekaip negaliu išeiti, nors džiaugsmo vaidmenys man nebeteikia... Tokį sapną sapnavau jau penkis kartus. Ir vis galvoju, ką tai reiškia: kad neužbaigiau, taško nepadėjau? O gal visiems artistams taip būna?
Arba sapnuodavau, kad prieš Eimunto Nekrošiaus „Otelo“ spektaklį paniškai ieškau ir nerandu knygos tekstui pasikartoti. Juk Dezdemonos vaidmuo tame spektaklyje man, įpratusiai prie baleto scenos, kiekvieną kartą būdavo nedidelis šokas. Tik po režisieriaus išėjimo anapilin tas sapnas mane paleido, jau nebesikartoja...
Užtat savo mokiniams iš visų jėgų stengiuosi įteigti, kad jie kuo dažniau džiaugtųsi tuo, ką jiems teikia scena, o ne ištisai dėl kažko jaudintųsi, ką mes, artistai, taip mėgstame daryti. Mano gyvenime, kiek atsimenu, viskas buvo panašu į bėgimą: konkursai, spektakliai, partneriai, traumos... Toks įspūdis, kad tik bandžiau, bandžiau, bandžiau, o tada pagaliau atradau spektaklį, kurį sušokau gerai, ir išėjau. Tai buvo paskutinis mano vaidmuo „Kopelijoje“, kurioje šokome kartu su Martynu Rimeikiu. Techniškai atlikti Olimpijos vaidmenį mano amžiuje jau buvo sudėtinga, bet tokio komfortiško pojūčio spektaklio metu anksčiau niekada nebuvau patyrusi. Ir dabar, kai žiūriu spektaklio įrašą, tą patį matau ir jaučiu.
Kol publika susižavėjusi ploja, baleto artistai už šypsenų neretai slepia traumų keliamą skausmą... Būdavo taip?
Skausmas yra baleto artisto gyvenimo sudedamoji dalis. Su tuo reikia susitaikyti ir išmokti patirti džiaugsmą iš to. Taip, buvo skaudžių situacijų, kai, pavyzdžiui, praradau gastroles Paryžiuje su Boriso Eifmano trupės „Raudonąja Žizel“, nors buvau įveikusi balerinų konkursą ir choreografas pasirinko mane. Tai glostė mano savimeilę, bet tada paaiškėjo, kad teks operuoti kojos piršto kauliuką, ištirpusį dėl neteisingo gydymo. Dėl jo pusę metų jaučiau didžiulius skausmus šokdama kiekviename spektaklyje. O galiausiai medikų klaida kainavo neeilines gastroles... Bet klaidų atsitinka visur. Dabar tą istoriją pasakoju vaikams kaip pavyzdį, kad reikia labiau save saugoti.
Ar buvo ir daugiau nemalonių dalykų, kurių nesinori prisiminti?
Savo karjeros viduryje turėjau ganą ilgą prastovą, kai keletą metų visai neturėjau darbo LNOBT. Prarastas laikas, kai esi niekam nereikalinga... Tokių periodų pasitaikė ir anksčiau, bet tada man padėjo choreografai Ala Sigalova ir B. Eifmanas: jų dėka atsiradau Latvijos operos ir baleto teatro trupėje. Taigi dalis mano karjeros prabėgo Rygoje.
Kažkada turėjau susitikimą su labai garsiu Niujorko aiškiaregiu. Jis pasakė, kad aš visuose savo gyvenimuose šokau baletą ir šoksiu jį toliau.
Dabar jaučiuosi labai gerai, nors pirmieji mano įkurto San Diego baleto instituto metai buvo gana sunkūs. Esu Ožiaragis, laiminga būnu tik tuomet, kai mano veikla pasiteisina. O Amerikoje to pasiekti sudėtinga, nes iš esmės žmonės labai konservatyvūs – 90 procentų jų menais apskritai nesidomi. Tu darai, darai, o niekam tai neįdomu... Dabar, aplinkybėms prispyrus, žmonės pradėjo domėtis ir mus atrasti. Tad aš pagaliau pradėjau džiaugtis ir saule, ir vandenynu, ir savo nuostabiais mokiniais.
