Operoje „Turandot“ dainuojanti Agnė Stančikaitė už Liu vaidmenį šioje operoje nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Dėl karantino atidėta apdovanojimų ceremonija Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyks lapkričio 5 d.
Už vaidmenis garsaus amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono režisuotoje Giacomo Puccini operoje „Turandot“ „Auksinio scenos kryžiaus“ komisija nominavo net tris dainininkus. Šįkart pristatome jauniausią iš jų – sopraną Agnę Stančikaitę.
Operos solisčių šalyje – daug, o ASK nominacijos joms tėra trys. Ką jums reiškė papulti tarp nominuotųjų, žinant, kad pagrindinėmis konkurentėmis dėl apdovanojimo tapo gerokai daugiau scenos patirties sukaupusios Asmik Grigorian ir Jovita Vaškevičiūtė?
Apie ,,Auksinių scenos kryžių“ nominaciją sužinojau iš savo kolegų sveikinimų. Džiugu ir gera, kad esu pastebėta, bet suprantu, kad kitos nominuotos solistės turi gerokai daugiau patirties... Jaučiuosi esanti karjeros kelio pradžioje, kai tiek daug dar norisi išmokti, patirti ir sutikti. Jauniems solistams susikurti karjerą nėra paprasta, tačiau aš neforsuoju: esu atvira ir dėkoju likimui už natūralią įvykių eigą.
Prisiminkime darbą su režisieriumi R. Wilsonu. Ko jis pageidavo iš Liu vaidmens atlikėjų operoje „Turandot“? Ką pati stengėtės perteikti besąlygiškai pasiaukojančios dėl mylimojo moters įvaizdžiu?
Dirbdama su R. Wilsonu suvokiau, kad kiekvienas žmogus spektaklyje yra tarsi didžiulio mechanizmo dalis, ir jei nors vienas mechanizmo sraigtelis nustoja veikti – viskas išsibalansuoja. Paatvirausiu: repeticijos buvo varginančios, reikalaujančios precizikos ir fizinės ištvermės. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas rankos mostas scenoje – suskaičiuotas. Tačiau tai būtina, kad žiūrovai statiškame scenovaizdyje pajustų gyvą muzikinių emocijų pulsavimą. Nors darbo procesas fiziškai išvargindavo, atmosfera repeticijose buvo pakili. Komplimentai LNOBT solistams, kolektyvams ir visiems darbuotojams: jie vieningi, jaučia komandos dvasią, visados palaikantys ir negailintys gero žodžio.
Iki tol Vilniaus ir Klaipėdos scenose buvau dainavusi Mimi ir Miuzetę „Bohemoje“, o Liu tapo trečiuoju mano vaidmeniu G. Puccini operose. Mane žavi šio kompozitoriaus muzika, jo operose norėčiau atlikti kuo daugiau pagrindinių soprano partijų.
Po studijų LMTA baigėte LNOBT Operos stažuotojų programą ir... kas toliau? Ar paprasta jauniems solistams susikurti karjerą Lietuvoje? Galbūt bandote savo jėgas ir perklausose užsienyje?
Sakoma, kad savo krašte pranašu nebūsi, tačiau džiaugiuosi savo sprendimu po studijų neišvykti į užsienį. Brandinausi ir kaupiau patirtį čia, savo gimtinėje. Kita vertus, nemanau, kad reikėtų užsidaryti ir atmesti profesinio tobulėjimo galimybes mokantis iš gerųjų užsienio patirčių. Šių metų kovo mėnesį buvau atrinkta ir pakviesta perklausai Liono operos teatre, Zalcburge buvo suplanuotas mano koncertas su kvartetu... Šiuos planus, kaip ir gastroles su lietuvių muzikantais po Lenkiją ir Prancūziją, teko atidėti. Koronavirusas mūsų grafikus perdėliojo savaip.
Kokiose scenose, spektakliuose ir koncertuose klausytojai turės progų girdėti Jūsų balsą šį sezoną?
Tikriausiai palaikysite mane prietaringa, bet apie ateities planus nemėgstu garsiai kalbėti. Jų yra, tačiau norėčiau juos pasilaikyti sau. Toks mano atsakymas tiems, kurie klausia, kodėl aš mažai reklamuoju arba visai nieko neskelbiu socialiniuose tinkluose. Kam įdomus menas, su tais susitiksime operose ar renginiuose.
Kokie dar dalykai, be muzikos, svarbūs Jūsų kasdienybėje?
Gyvenimas pilnas gražiausių dalykų, taip norisi suspėti viskuo pasidžiaugti. Jau ruduo, todėl pirmą pasitaikiusią akimirką lėksiu į mišką. Man patinka grybauti, būti gamtoje, keliauti ir bendrauti. Mano namiškiai sako, kad esu smalsi gyvenimui. Taip buvo nuo vaikystės. Tikriausiai ne kiekvienas sodina spanguolių krūmą, kad įsitikintų, jog naminių uogų skonis skiriasi nuo miške augančių...
