Edgaras Montvidas – daugybė vaidmenų, daugybė koncertų viso pasaulio salėse. Išvardyti sukurtus, įkūnytus personažus, suminėti dainuotas arijas, atliktus kūrinius – tai nepasakyti nieko, nes vaidmenis reikia stebėti, kartu su jais gyventi, nes muzika turi skambėti. Vilnius City Opera teatre E. Montvidas 2017 m. sukūrė Faustą Charles’io Gounod to paties pavadinimo operoje, šį herojų operos solistas įkūnijo pirmą kartą savo karjeroje. 2020 m. balandį kūrybinės veiklos dvidešimtmetį E. Montvidas įprasmins Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukurdamas de Grijė vaidmenį Jules’io Massenet operoje Manon. Apie visa tai – pokalbis su žymiuoju tenoru E. Montvidu.
Menininko gyvenimas – jūra
Gerbiamas Edgarai, kūrybinės veiklos dvidešimtmetis – kas tai Jums?
Pirmiausia tai laiko tarpsnis, leidžiantis apžvelgti meninį brendimą, skonio, estetikos formavimąsi. Tai tarsi apibendrinimas to, kas pasiekta, o ką dar norisi nuveikti. Tarsi mažas stabtelėjimas norint nusivalyti nuo kaktos prakaitą, žvilgtelėti į kalno viršūnę, į kurią kopi, ir kopti toliau. Ar dvidešimt metų daug, ar mažai, priklauso nuo to, kiek per tą laiką spėta nuveikti. Apibendrindamas savo pastaruosius dvidešimt metų, turiu pripažinti, kad pasiekta nemažai (atleiskite už nekuklumą).
Kaip nusakytumėte savo kelią? Tai tiesė, kreivė, apskritimas ar spiralė? Galbūt tai detalių mozaika, koliažas?
Mano kelias nebuvo perdėm duobėtas, o ir laipteliais kopiau gražiai, po vieną, neperšokdamas dviejų iškart. Būta išbandymų, būta tylos momentų, rankos nusvirusios buvo... Būta džiaugsmo, šampano butelio atidarymo rytą, sužinojus puikių naujienų... Menininko gyvenimas – jūra: bangos pakelia, bangos ir žemyn teškia, paskui vėl pakelia – ir taip nuolat! O kartais jūra būna rami, plūduriuoji sau, neskęsti... (juokiasi)
Prisiminkite vaikystę, kokia muzika Jus supo?
Spėjau savo vaikystę nudažyti romantiškomis spalvomis. Po daugelio metų vaikystė tampa abstrakti, kažkokia suabsoliutinta, romantiška – gal dėl to, kad ji niekuomet nebegrįš. Išlieka tik gražiausi prisiminimai: koncertai laiptinėje, sniego pusnyje išraustas tunelis, nesibaigiantys būreliai, muzikos mokykla, pirmosios meilės...
Baisiai skaudėjo širdį girdint kaimynus leidžiant SAVO muziką, bet pagaliau ir aš įsigijau patefoną, stovėdavau eilėje prie plokštelių parduotuvės Kaune ir pirkdavau tai, ką „išmesdavo“ į prekybą, tad mano kolekcija buvo labai eklektiška – šalia Tinos Turner glaudėsi Rygos katedros berniukų choro plokštelė, šalia Paulos Abdul ar Eltono Johno – Aleksandro Skriabino Ekstazės poema. Paskui pradėjau lankyti kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, muzikuoti jo namų sode, po ąžuolu.
Mano šeimos pobūviai neįsivaizduojami be dainų, dainuojama nuolat, tas tradicijas labai puoselėjame ir mes, jaunesnioji karta. Kai su draugais mašina vykstame į pajūrį, važiuojame dainuodami!
Opera
Koks Jūsų pirmasis susitikimas su opera?
Galiu net tiksliai pasakyti, kur tai įvyko! Tai Kauno viešoji biblioteka, Įrašų skyrius, ten išklausiau visas Giacomo Puccini operas. Na, o Kauno muzikiniame teatre atlikau praktiką, dainavau chore, kaip tik tada teatras statė Gaetano Donizetti operą Meilės eliksyras (Nemorino vaidmenį ir pats esu atlikęs daugelio teatrų scenose), kurioje dainavo Aleksandras Agamirzovas, Aušra Cicėnaitė. Toliau – Vilnius... Bet aš operos neieškojau, ji pati mane susirado!
Sakoma, kad šiuolaikinėje operoje neretai vyrauja režisūriniai sprendimai, o muzika tarsi lieka antrame plane. Ką Jūs manote apie šiandienos operą?
Apie operą pasakysiu paprastai: jos žavesį lemia daugelio menų sintezė, o kalba, kuria šnekama scenoje, yra muzikinė. Richardas Straussas operoje Kapričas gvildena temą, kas svarbiau – tekstas ar muzika. Muzikos įtaka jausmams milžiniška, tad šis teatras yra specifinis. Todėl ir režisieriai, statantys operos spektaklius, dažnai juos tik ir stato, pasitaiko, kad kaip tik dėl šios teatro rūšies specifikos dramos teatro režisierių darbai būna gan nevykę. Galiu jus patikinti – tarp operos dainininkų yra labai puikių aktorių! (šypsosi)
Balso instrumentas, talentas ir mokymasis visą gyvenimą
Dainininko instrumentas – balsas, tad, gerbiamas Edgarai, nusakykite, kokia, Jūsų manymu, žmogaus balso galia bendrąja prasme, kaip ją lavinti, stiprinti.
Žmogaus balsas – vienas įtaigiausių instrumentų, jį turime savyje visur ir visada, jis kenčia su mumis, džiaugiasi su mumis, keičiasi su mumis...
Atlikėjas turi lavinti ne tik savo instrumentą, bet ir sielą. Todėl mano dienos rutinoje yra šie trys elementai, kuriuos nuolat lavinu: mano kūnas, siela ir mano balsas. O visa, kas supa mane, yra įkvėpimas.
Kiek operos solistas yra prigimties dovana, talentas, o kiek – mokymasis, savidrausmė, repeticijos? Praskleiskite uždangą, kaip mokomasi dainavimo meno, turėdamas omenyje, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte maestro Virgilijaus Noreikos klasę?
Turbūt man pritarsite, kad talentas čia labai svarbu – tiesiog tokiu atveju visas procesas būna spartesnis. Mes visi (taip, visi!) turime vienokį ar kitokį talentą, kartais net kelis. Labai svarbu jį atrasti ir lavinti. Menininkas, kūrėjas ar atlikėjas, formuojasi visą gyvenimą, mokytis nenustojama niekuomet. Svarbiausia muziko savybė – kantrybė (Roberto Schumanno žodžiai). Balsas susiformuoja įvairiai. Įtakos jam gali turėti ir tinkamas (arba ne) repertuaras. Pirmuosius dvejus trejus metus labai svarbi gero pedagogo priežiūra, gera ausis.
Visuomet sakau, kad dainavimas turi būti natūralus, t. y. publikai nedera rodyti „virtuvės“ ar kaip tu sunkiai scenoje dirbi. Tarsi be pastangų, lengvai... Vis dėlto tam tikra prasme esame pramogų verslo dalis, žiūrovai ateina klausytis geros muzikos, žiūrėti spektaklio ir jiems visai neįdomu, kaip tu jautiesi, jiems įdomu, kaip jaučiasi tavo personažas.
Nepasakysiu nieko naujo: norint rezultatų reikia darbo ir, kaip minėjau, kantrybės! Į technines detales nesileisiu, manau, skaitytojams tai nebus įdomu.
Profesorius mums perteikė klasikinę itališkąją mokyklą. Pas a. a. V. Noreiką mokiausi apie šešerius metus. Jau studentas pradėjau savarankišką dainininko kelią – dainavau LNOBT ir Latvijos nacionalinėje operoje. Per tuos šešerius metus svarbu išlieti tvirtus pamatus, ant kurių teks statyti namą. Jei pamatas netvirtas – namas sugrius.
Vilnius City Opera
Jūsų raiška Lietuvoje tiesiogiai ir labai glaudžiai susijusi su Vilnius City Opera – „Bohemiečių“ trupe. Kas Jums yra Vilnius City Opera?
Mane žavi kūrybingi žmonės, stengiuosi būti tokioje bendrijoje. VCO atsiradimas Lietuvoje buvo kažkas nauja, nematyta. Nors pačių spektaklių braižas nėra perdėm modernus, neįprasta buvo erdvė (Vilniaus kongresų rūmai) ir jaunų, veržlių dainininkų desantas. Be to, operų pristatymas platesnei visuomenei, jaunosios kartos įtraukimas į operos pasaulį, manau, yra vienas pagrindinių šio teatro forte. VCO daugeliui dainininkų tapo meno laboratorija, kur išbandomi nauji vaidmenys. Esu vienas šio kolektyvo steigėjų. Teatras – sudėtingas dalykas, tai gyvas, turintis nuolat kisti organizmas. Praėjo daugiau nei dešimt metų, laikas parodys, ar jis gyvuos dar dešimt...
Vilnius City Opera teatre labai ryškus, unikalus Jūsų Lenskis Piotro Čaikovskio operoje Oneginas, žinoma, Jules’io Massenet Verteryje sukurtas pagrindinis veikėjas Verteris, už kurį 2009 m. buvote apdovanotas aukščiausiu Lietuvos teatro meno apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi, taip pat itin daugiaprasmis, iškalbingas Faustas to paties pavadinimo Charles’io Gounod operoje. Ką šie vaidmenys Jums reiškia ir ką suteikė kaip operos solistui?
Tai etapiniai vaidmenys, reikalaujantys atlikėjo brandos, sceninės patirties, gebėjimo valdyti savo instrumentą, įtaiga pavergti publiką, prikaustyti jos dėmesį. Vaidmuo gimdo vaidmenį. Kai vienas laiptelis įveiktas, kopi toliau, tai vadinama kūrybiniu augimu. Tinkamas repertuaras, kaip minėjau, be galo svarbus atlikėjo gyvenime.
Daugiau nei profesija – gyvenimo būdas – opera
Kas Jums yra opera viso kūrybinio kelio dvidešimtmečio akivaizdoje?
Opera – mano profesija, negražbyliausiu sakydamas, kad tai visas mano gyvenimas. Ne, taip nėra! Jei taip būtų, vadinas, mano gyvenimas būtų kažkoks nevisavertis. Na, gerai, tai daugiau nei profesija, tai tam tikras gyvenimo būdas. Stengiuosi, kad opera neužvaldytų viso gyvenimo, atsakingai planuoju darbo grafiką, kad liktų laiko ir savišvietai, kelionėms, asmeniniam gyvenimui, šeimai, draugams. Be to, jei pasiseka, operos dainininko specialybė yra labai gerai apmokama, turinti laiko limitą.
Kaip minėta, šiandienos opera grindžiama režisūrinėmis idėjomis, aktorine solistų raiška, vaidybos meno meistryste. O kas, Jūsų manymu, yra operos solistas: aktorius, kuris dainuoja, ar dainininkas, kuris vaidina?
Operos menas žengia koja kojon su laiku. Nors dainuojame XVIII–XX a. kūrinius, jų atlikimo būdas, režisūriniai sprendimai labai įvairūs, priklausantys nuo režisieriaus išmonės. Dabartiniai dainininkai patiria kur kas daugiau iššūkių nei, sakykime, prieš penkiasdešimt metų, o ir konkurencija kur kas didesnė. Dabar turi gerai dainuoti, gerai atrodyti, spektaklių skaičius per sezoną kur kas didesnis. Operos sklaida taip pat labai plati: ji transliuojama kino teatruose, internetu, ekranuose miestų aikštėse.
Man pasisekė – dirbau su legendiniais režisieriais, iš kurių daug išmokau. Į pirmąją repeticiją ateinu su savo vizija, nesu tik baltas popieriaus lapas. Susikuriu filmą savo galvoje, stengiuos matyti save iš šalies. Tada ir man, ir režisieriui dirbti kur kas įdomiau, kūrybiškiau.
Opera – menų sintezė, o teatras, scena – gyvenimas, kurį įgyvendina susitikę drauge veikiantys žmonės. Tai apibendrinama žodžiu „partnerystė“. Kas Jums yra partnerystė?
Atsakysiu Ingmaro Bergmano žodžiais: „Be tavęs nėra manęs.“ Štai kas yra partnerystė scenoje, o ir gyvenime.
Kiek kuriant, persikūnijant Jums svarbu vizualumas: scenografija, kostiumai, grimas ir kt.?
Jau kalbėjome, kad opera yra menų sintezė. Visi šie aspektai svarbūs galutiniam rezultatui scenoje. Muzika ir balsas turi glostyti ausis, scenografija, kostiumai – akis. Bendras rezultatas – didžiulis meninis pasitenkinimas, puikiai praleistas vakaras teatre, nauji įspūdžiai.
Toji menų sintezė suvoktina kaip daugybė įpareigojimų, tačiau būtinoji kūrybos reikmė yra laisvė. Todėl noriu pasiteirauti, kaip ją suvokiate.
Laisvė – brangiausias visuomenės turtas. Manau, dėl to jos ir gviešiasi totalitariniai režimai, įvairūs diktatoriai.
Dabar ir ateityje
Naujieji Jūsų debiutai: La Scala teatre – Karolio Szymanowskio operoje Karalius Rodžeris, Ciuricho operoje – naujame Modesto Musorgskio operos Borisas Godunovas pastatyme ir minėtasis LNOBT operoje Manon. O gal kas nors liko nepaminėta Jūsų dabartyje ir jau gana artimoje ateityje, kai įkūnysite De Grijė?
Nekolekcionuoju nei teatrų, nei vaidmenų, kurių, beje, sukūriau jau per penkiasdešimt. Man įdomus pats kūrybos procesas, darbas su dirigentais, režisieriais, kolegomis... Bet kvietimai dirbti tokiuose teatruose kaip La Scala ar Covent Garden, žinoma, byloja apie pripažinimą, kurio visi atlikėjai tikisi ir kuriuo mėgaujasi. Nesu išimtis ir aš. Džiaugiuosi, kad mano kūrybinėje biografijoje jau esama didžiųjų Europos, JAV, Japonijos teatrų, festivalių, koncertų salių vardų. Greta šiųjų dar atsiras ir Vienos, Ciuricho ir kt.
De Grijė vaidmenį jau esu kūręs Frankfurto operoje. Bus įdomu vėl jį dainuoti po bemaž daugiau nei dešimtmečio...
Ko linkite sau ateityje minėdamas kūrybinį dvidešimtmetį?
Mano gyvenimo filosofija – vidinės darnos su aplinka, su pačiu savimi paieška ir visiškas savęs realizavimas. Trokštu būti įdomus pats sau. Norėčiau, kad draugystė su savimi išliktų stipri ir kad po keleto dešimtmečių dar gebėčiau save nustebinti, tuomet ir kitiems būsiu įdomus!
Jeigu aš esu garsas, melodija, muzika, tai...
Dažniausiai savyje skambėti aš leidžiu tylai.
Kalbino Elvina Baužaitė
