Pokalbis su operos režisieriumi Andrea de Rosa
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras gegužę pasitiks pristatydamas publikai paskutinę 100-ojo sezono premjerą – Gaetano Donizetti operą Ana Bolein. Tai bendras LNOBT ir vieno garsiausių Europoje Opera di Roma teatro pastatymas. Ši opera, skaičiuojanti beveik du šimtus metų nuo tada, kai išvydo dienos šviesą, iki šių dienų išlieka aktuali prestižinių pasaulio teatrų repertuare.
Pagrindinės operos herojės Anos Bolein, Anglijos karalienės, gyvenimą ties mirties slenksčiu vaizduojanti istorinė drama kupina aštrių išgyvenimų. Pokalbyje su operos režisieriumi Andrea de Rosa – kūrėjo įžvalgos ir mintys.
Gegužę Lietuvos operos ir baleto teatre įvyks Jūsų režisuojamos Gaetano Donizetti operos Ana Bolein premjera. Tai bendras LNOBT ir Teatro dell’Opera di Roma pastatymas, pernai jau rodytas Romoje. Ką jaučiate artėjant lietuviškajai premjerai?
Niekada nesu lankęsis Vilniuje, bet su šiuo miestu mane sieja prieš daugelį metų patirti jausmai išvydus puikų Eimunto Nekrošiaus spektaklį, kuris mane taip sukrėtė, jog tą akimirką nusprendžiau, kad noriu tapti režisieriumi. Taigi atvyksiu su nepaprastu šio puikaus lietuvių režisieriaus ir maestro atminimu širdyje ir mintimi, kad antrą kartą po Romos teatro statydamas Aną Bolein galėsiu dar labiau įsigilinti į šį spektaklį.
Turite filosofo išsilavinimą. Kuo Jus patraukė operos žanras ir kokia vieta Jūsų statomuose spektakliuose tenka filosofijai?
Filosofijos vieta mano gyvenime, ypač dramos teatre, tebėra svarbi. Kitas mano statomas spektaklis bus apie Ludwigą Binswangerį, didį XX a. filosofą ir psichiatrą. Bet ir operą režisuodamas remiuosi metodu niekada nieko nevertinti kaip savaime suprantamo. Visada stengiuosi įsigilinti į personažus, nesitenkinu vien tuo, kas yra paviršiuje.
Jau kuris laikas pasaulio opera kinta: tradicinius, klasikinius pastatymus keičia šiuolaikiniai, dažnai sulaukiantys įvairių žiūrovų ir meno kritikų diskusijų. Koks Jūsų požiūris į tai?
Manau, kad tradicijose ir konvencionalume esama daug painiavos. Aš visiškai sutinku, kad operos teatras turi ištrūkti iš konvencionalių sprendimų ir nuolatinio kartojimosi pateikiant žiūrovui tai, ką jis jau yra matęs praeityje. Bet nemanau, kad tai tik įvaizdžio klausimas. Dažnai modernūs kostiumai, rėksmingos šukuosenos, madingos dekoracijos ir šviesų efektai slepia konvencionalų, įprastą pasirinkimą, trivialų, banalų teksto ir personažų suvokimą.
Įvairiuose teatruose esate pastatęs nemažai spektaklių. Kas paskatino imtis Gaetano Donizetti operos Ana Bolein?
Prieš daugelį metų inscenizavau Friedricho Schillerio tragediją Marija Stiuart, nes norėjau šiek tiek labiau perprasti absurdišką religinį karą, kuris, rodės, prasidėjo po Rugsėjo 11-osios įvykių. Vėliau susidūriau su to paties pavadinimo Donizetti opera ir galiausiai – su opera Ana Bolein, bet visko pradžia buvo Schillerio kūrinys (net šio spektaklio kostiumai ir scenos iš dalies sutampa su Schillerio dramos pastatymo). Tikiu, kad istorija padeda suprasti, ką patiriame, išgyvename šiandien. Marija Stiuart pasakoja apie tai, kad valdžia beveik visada turi galios eiti prieš žmonių teises ir juos gniuždyti. Man atrodo, tai labai aktuali tema.
Kuo Ana Bolein artima Jums pačiam, kiek rezonuoja su Jūsų vidumi ar patirtimi?
Žmogiškoji Anos Bolein patirtis mane jaudina iki ašarų. Visame antrajame operos veiksme regime lėtą ir tragišką Anos personažo ėjimą egzekucijos, mirties link. Iki tam tikro momento ji dar priešinasi, kovoja, nes jos mirties bausmė yra akivaizdžiai nesąžininga, ši neteisybė ją kone varo iš proto (nuostabioji finalinė scena). Bet tada jai pavyksta rasti savyje stiprybės ir galbūt ramybės pasitikti budelį. Galiausiai mus, kaip ir senovės graikų tragedijų laikais, vis dar traukia galimybė sekti personažų santykį su mirtimi. „Ramiai numirti yra dievų malonė“, – rašė Euripidas. Tikiu, kad visada siekiame šios „malonės“.
Kas Jūsų darbe labiausiai įkvepia?
Žmogaus balso stebuklas. Tas pats stebuklas, teatro, taigi ir mūsų civilizacijos, pagrindas, operoje virsta dainavimu! Prieš prasidedant spektaklio repeticijoms dažnai ateina į galvą begalinės visatos, kurioje klaidžiojame tamsoje, tuštumoje, bet pirmiausia – visiškoje tyloje, vaizdinys, o tada atsiduriu priešais balsus, kurių magija nugali visą tą tylą. Mane taip traukia ir užburia balso grožis, dainavimas, kad žavėdamasis pamirštu darbą. Italijoje dažnai vartojama bel canto (gražaus, lyrinio dainavimo. – I. M.) sąvoka siekiant sumenkinti tokių kūrinių teatrinę, dramaturginę jėgą. Aš manau priešingai: kaip tik tai ir yra didžioji teatro galia, į kurią noriu susitelkti.
Kiek Jūsų statomame spektaklyje yra operos medžiagos – siužeto, libreto, muzikos analizės įžvalgų, o kokią asmeninę žinią siunčiate žiūrovams?
Operos dramaturginės medžiagos pagrindas man daugiausia ateina iš muzikos, o vėliau kūrybiniuose ieškojimuose repeticijų metu semiuosi įkvėpimo iš įvairių šaltinių. Tuomet vienas iš įdomiausių darbų man – „nubraukti dulkes“ nuo libreto. Šiame tekste būna sutelkta tūkstančiai nusistovėjusių operos rašymo tradicijų, ir nepaprastai svarbu iš naujo atrasti tikruosius personažus. Pavyzdžiui, Džeinė Seimur – labai dvilypė asmenybė, iš to dvilypumo ir išplaukia šio personažo žavesys: panorę nuspręsti, ar Džeinė gera, ar bloga, paverstume ją nuobodžia veikėja.
Pagrindinė operos herojė Ana Bolein – istorinė asmenybė. Kiek jos gyvenimo drama aktuali šiandienos pasaulio kontekste?
Ana Bolein buvo ambicinga, stipri, ryžtinga, kartais – labai nuovoki moteris. Deja, ji tapo sąmokslų, prie kurių organizavimo prisidėjo ir pati, auka. Ji pasinaudojo Anglijos karaliaus Henriko VIII silpnybėmis, kad taptų karaliene, bet kaip tik tos silpnybės vėliau pražudė ją pačią, nes ji taip ir nesusilaukė sūnaus, kurio karalius beprotiškai troško. Jos pačios ir visos Anglijos laimei, duktė Elžbieta vėliau tapo puikia karaliene. Taigi kalbame apie nepaprastai stiprias moteris, ir tai byloja apie pasaulį, kuriame, deja, ir šiandien dominuoja vyrai, ir dažnai – vidutinybės.
Jūsų režisuojamo operos spektaklio veiksmas vyksta kalėjime. Kodėl pasirinkote tokią koncepciją? Ką tuo norite pasakyti žiūrovams?
Kalėjimas ir kankinimai anais laikais buvo valdžios galios įrankis. Tai išlikę iki pat mūsų dienų, nors ir skirtingomis, vis sudėtingesnėmis, rafinuotomis formomis. Anuomet Anglijoje buvo įsigalėjęs teroras, bet net ir šiais laikais viršesni būna tie, kurie geba vyrauti ir valdyti, manipuliuoti žmonių baimėmis. Operoje matome, kaip visas Anos Bolein gyvenimas neišvengiamai veda į mirtį. Bet pirmajame spektaklio veiksme, truputį pabrėždamas ar net forsuodamas libretą, atkakliai siekiau parodyti, kaip Ana Bolein sužavi jaunąjį Smetoną. Tai žiūrovams primena, kad šiai nepaprastai moteriai buvo sunku atsispirti.
Režisieriaus darbe itin svarbus santykis su operos atlikėjais. Ko reikalaujate iš dainininkų, norėdamas atskleisti personažo charakterį? Papasakokite plačiau, kokius įsivaizduojate operos Ana Bolein personažus?
Daug dėmesio skiriu darbui su dainininkais ir aktoriais, kad jie atsisakytų išankstinių įsitikinimų, kaip interpretuoti personažus. Iš visų jėgų stengiuosi, kad tie įsitikinimai būtų visam laikui užrakinti įsivaizduojamose dėžutėse. Pirma, ko būtina atsisakyti, – tai kategoriško gėrio ir blogio vertinimo. Jei vertinsime ar net teisime personažą, niekada jo nesuprasime. Pavyzdžiui, aktorius, iškart interpretuojantis Ričardą III kaip iš esmės blogą, piktą, bjaurų žmogų, natūraliai atmeta tai, kad personaže yra tam tikra dalis jo paties. Tada nelieka nieko kita, kaip tik žiūrėti į vaidmenį iš tolo, tarsi jis būtų kažkas svetima. Bet juk Ričardas III kaip personažas atskleidžia tai, ko anksčiau apie save nežinojome. Blogis čia tėra paviršius. Tas pat pasakytina apie visus Anos Bolein personažus: neturi būti gero ir blogo skirties! Tai ypač svarbu ir kalbant apie Henriką VIII, kurį didžiulė meilė paskatino atsisukti prieš visą Angliją ir pusę Europos ir padaryti Aną Bolein karaliene. Stengiuosi to nepamiršti ir statydamas Donizetti operą, kurios siužete šios meilės jau galbūt nebelikę.
Operos premjera Romoje sulaukė sėkmės. Ko tikitės iš Lietuvos žiūrovų?
Tikiuosi, kad Lietuvos publika įvertins įstabiais specialiaisiais efektais neparemtą dramaturgijos kūrinį. Scenografija, šviesos, kostiumai – viskas šiame spektaklyje labai paprasta, nes tuo siekiu sudaryti aktoriams geriausias sąlygas kurti teatrą.
Kalbino Ingrida Milašiūtė
