Julija Stankevičiūtė – jaunosios kartos baleto kūrėja, kylanti žvaigždė. Jos ateitis – būti primabalerina, arba, kaip sakoma Prancūzijoje, – balerina étoile. Taip teigti, t. y. rinktis prancūzišką pavadinimą, skatina tai, kad ji, dar mokydamasi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, konkurso Jeune Ballet Méditerranéen (Prancūzija, Grasas) jaunųjų baleto šokėjų grupėje laimėjo aukso medalį, buvo neprilygstama vyriausiųjų pre-professional kategorijoje, pelnė specialųjį komisijos prizą ir Ivano Cavallari, vieno iš komisijos narių, vadovaujančio L’Opera National du Rhin Baleto trupei, buvo pakviesta atvykti dviem mėnesiams ir dalyvauti jo su tarptautine trupe statomame Spragtuke, taip pat kitos komisijos narės kvietimas stažuotis Hagos karališkojoje konservatorijoje (Olandija) pas pedagogę Esther Protzman. Pasinaudojusi šiomis galimybėmis, J. Stankevičiūtė šiandien, įsiliejusi į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupę, sėkmingai kuria savąją balerinos istoriją. Įkūnydama vis naujus personažus, įvairiomis esatimis ji apsigyvena vis kituose spektakliuose, daugėja siužetų, įprasmintų šokio žingsniais, judesių elegancija, kūno gracija, raiškos ekspresija, suvokiant choreografiją kaip gyvenimą, kaip būtį, kaip visatą, kurioje visa – vienis. Su J. Stankevičiūte kalbamės apie baletą žvelgdami į jos jau sukurtus ir būsimus vaidmenis.
Natūrali pradžia
Julija, Jūsų talentas buvo pastebėtas jau darželyje, ir tai, galima manyti, reikšmingai paveikė Jūsų gyvenimą, pakreipė jį į baleto šokėjos kūrybinį kelią. O kaip menate vaikystę ir save dar iki baleto? Kokie ryškiausi to meto vaizdiniai?
Prisimindama save, manau, kad labai daug dalykų pasikeitė, bet nemažai kas ir išliko. Buvau išdykusi, bet kartu ir labai atsakinga. Jau darželyje rengiamuose vaidinimuose gaudavau „rimtus“ vaidmenis, vedžiau baigiamąjį pasirodymą vilkėdama balta suknute, mūvėdama baltas pirštinaites. Tėvai išsaugojo to koncerto vaizdo įrašą. Jį žiūrėdama negalėjau patikėti, kad tai – aš. Tokia pasitikinti, koketiška, jokios scenos baimės.
O ir namie per šventes buvo tradicija rengti svečiams pasirodymus: rašydavau scenarijus, iškuisdavau mamos spintą ieškodama kostiumų, sugalvodavau scenografiją, apšvietimą, „įdarbindavau“ brolį, sesę, pusseseres, net gyvūnus aktoriais ir šokėjais. Vasaromis pas močiutę taip pat vyko šokio konkursai, kūrėme filmus.
Kartą tėvai padovanojo man Georges’o Bizet Carmen kompaktinę plokštelę. Atmenu, užsidariusi kambaryje porą valandų kūriau savąją Karmen versiją dar nieko nežinodama apie šią heroję. Tokie prisiminimai giliausiai įstrigę atmintyje.
Kokia Jūsų pradžia balete?
Pradžia buvo netikėta, bet natūrali. Netikėta, nes mano giminėje nebuvo baleto šokėjų, nebuvo tokių, iš kurių būčiau galėjusi nusižiūrėti šią profesiją. O natūrali, nes atrodė, kad atsidūriau šiame kelyje per daug negalvojusi ir nesvajojusi, nes tiesiog taip turėjo būti. Svajonės atsirado vėliau.
Ieškojimų ir atradimų pamokos
Mokymasis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje – kokia tai patirtis? Kas esmingo gauta, pasiimta, išmokta?
Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi visus trylika metų, ir šie daugiau nei pusė mano gyvenimo davė daug ir visko. Be daugybės profesinių žinių, praktikos, sceninės saviraiškos, nemažai išmokau ir apie draugystę, baimę, nuopuolį ir atsitiesimą. Manau, išsiugdžiau tvirtą charakterį, drausmę, stiprų atsakomybės jausmą. Šie dalykai labiausiai man padeda dabar, siekiant vis naujų tikslų.
Kas sunkiausia mokantis baleto meno?
Manau, kad daugelis tų, kurie mokosi šio meno, taip pat ir aš, dažnai susiduria su menkos savivertės problema, kylančia iš didelės kritikos – tiek išorinės, tiek vidinės – ir negebėjimo su ja konstruktyviai tvarkytis. Kad tobulėtume, esame kritikuojami daug ir kasdien, kitaip ir būti negali. Bet kartais labai lengva pasiduoti blogoms mintims: „esu nieko verta“, „prastai atrodau“, „mano kūnas netobulas“. Ypač skaudu matyti jaunas mergaites, kurioms tiesiog įskiepyta, kad jeigu nebus vien kaulai ir oda, jos niekada netaps geromis balerinomis. Kasmet su kiekvienu vaidmeniu ateina vis gilesnis šokio ir savęs šokyje supratimas. Manau, baleto menas ir tie, kurie jo mokosi, visada rizikuoja nuklysti į vien estetinį vaizdą, techniką, sportą.
Pokalbio įžangoje užsimenama apie konkurse Jūsų laimėtą aukso medalį ir gausybę šiandien jau įgyvendintų pasiūlymų, kurie tapo Jums reikšminga patirtimi. Esate sėkmingai pasirodžiusi ir kituose konkursuose, tad norisi pasiteirauti, kas Jums yra konkursas, kokia jo reikšmė baleto šokėjui?
Tai didelis jėgų ir nervų išbandymas. Šokėjui jis svarbus tuo, kad leidžia save išbandyti ir parodyti tarptautiniame kontekste, užmegzti naujų, svarbių pažinčių, įvairiuose seminaruose susipažinti su įdomiais pedagogais ir jų mokymo principais, atverti naujas duris. Mano nuomone, didžiausias konkursų laimėjimas – ne prizinės vietos ir medaliai, o atsiveriančios naujos galimybės. Man pasisekė tai gauti, nes dar mokydamasi mokykloje išbandžiau save L’Opera National du Rhin Baleto trupėje, stažavausi Hagos karališkojoje akademijoje, kur susipažinau su įdomiais pedagogais ir choreografais, su vienos iš man įdomiausių Nederlands Dans Theater šiuolaikinio šokio trupių jaunąja karta. Tai neįkainojama patirtis.
Prašyčiau nusakyti, jeigu įmanoma tai sugretinti, kuo skiriasi rengimasis konkursui, pats programos jame atlikimas ir vaidmens kūrimas spektaklyje?
Konkursui dažniausiai ruošiami atskiri šokio numeriai. Žinoma, jie turi savas charakteristikas, spalvas, ką, be nušlifuotos technikos, labai svarbu atlikti. Vaidmens kūrimas spektakliui – visai kas kita. Tai nuoseklus darbas ir ieškojimas, įsikūnijimas, pačios vaidmens linijos kūrimas. Spektaklyje svarbios pačios smulkiausios detalės – perėjimai, jungimas, buvimas.
Kas Jums yra repeticija?
Galbūt geriausiai ją apibūdintų žodžiai „paieška“, „tyrinėjimas“. Bandymas suvokti, kas tinka būtent mano kūnui, bandymas pastebėti ir paslėpti savo trūkumus, rasti ir atskleisti privalumus. Taip pat jausmo, išraiškos paieškos ir viso to kartojimas.
O kas Jums spektaklis?
Man spektaklis vis dėlto yra istorija, mintis ar galbūt istorijos ir minčių provokavimas. Labai įdomi patirtis buvo naujajame LNOBT pastatyme Amžinybė ir viena diena (premjera spalio 24, 25, 26 d.; rež. Itzikas Galili). Toji jo dalis, kai spektaklio dalyviai susijungia su publika. Teko stovėti visai šalia žiūrovų dar vykstant spektakliui ir stebėti jų išraiškas, kūno kalbą, matyti, kad kiekvienas jų savyje tuo metu kažką išgyvena, kažką jaučia, galbūt prisimena. Mano nuomone, spektaklio esmė ir yra priversti žiūrovus kažką pajusti, kažką juose sužadinti, ir tai nebūtinai turi būti gražu.
Hipnotizuojantys pirmieji kartai
Ar pamenate pirmą regėtą baletą ir savo pačios pirmuosius kartus šokant spektaklyje?
Pirmo matyto baleto prisiminimai išblukę, pamenu daug baltai apsirengusių balerinų scenoje, tad greičiausiai tai buvo kuris nors iš klasikos šedevrų – Bajaderė, Gulbių ežeras arba Žizel. Atmenu, spektaklį žiūrėjau tarsi apimta transo, nieko nesupratau, bet scenos vaizdas, besikeičiantys piešiniai hipnotizavo ir atrodė lyg iš kito pasaulio.
Pirmieji kartai pačiai šokant teatro scenoje buvo labiau žaismingi nei bauginantys. Beždžionėlė Daktare Aiskaudoje, fėjukė, būgnininkas Pelenėje. Tai buvo savotiška atrakcija: kostiumas, grimas – ir staiga mes jau nebe mes, o įdomūs, juokingi, gražūs personažai. Žaisdavome salėje prieš pasirodymus ir po jų, fotografuodavomės ir nenoriai išeidavome iš teatro.
Laisva choreografijoje
Šių metų rugpjūčio 16 ir 17 d. Martyno Rimeikio režisuotame balete Eglė žalčių karalienė (Eduardo Balsio libretas) įkūnijote Eglę. Prabėgus šiek tiek laiko po premjeros prašyčiau pasidalyti, kaip Jūs suvokiate Eglę?
Laiko šiek tiek prabėgo, pasinėriau į darbus čia, Vilniuje, bet Klaipėdoje praleistas laikas statant šį baletą dar ryškiai gyvena manyje. Tai buvo labai labai gražus metas, sunkus, bet nepamirštamas. Eglė man – vaidmuo, su kuriuo susigyvenau ir kurį labai pamilau. Tai moteris, kurios dalelę, atrodo, nešiojuosi savyje, o kartu tai herojė, į kurią norėtųsi lygiuotis. Atvira pasauliui, žaisminga, drąsi, smalsi, mylinti, gili ir labai stipri. Esu labai laiminga ir dėkinga, kad choreografas Martynas Rimeikis atrado mane savo kūryboje ir suteikė ne vieną nepamirštamą progą. Iš jo kūrybos ir jo paties daug išmokstu apie save, pasaulį, meną, augu ne tik profesiškai, bet ir kaip žmogus.
Neseniai sukūrėte naują vaidmenį – Ridikutę balete Čipolinas, tad papasakokite apie šią veikėją.
Kaip ir kitoms balerinoms, taip ir man Ridikutė buvo nemažas iššūkis. Kaip spektaklis vaikams, Čipolinas iš solistų reikalauja ypač stiprios klasikinio šokio technikos ir ištvermės. Susikaupimo reikalaujančiais, techniškais šokio momentais sunku buvo išlikti žaisminga, koketiška Ridikute, netampant Julija. Bet išėjusi į sceną, apsupta personažų, geros nuotaikos ir jausdama palaikymą, įsigyvenau į istoriją ir premjerą atsimenu kaip labai smagų spektaklį.
Šią žiemą debiutuosite Spragtuke kaip Mari. Viename interviu esate teigusi, kad tai – svajonės išsipildymas. Tad kokios mintys aplanko jam artėjant?
Nesiliauju apie tai galvojusi nuo tada, kai sužinojau, kad šoksiu Mari. Vien klausant Piotro Čaikovskio muzikos akyse tvenkiasi ašaros. Su nerimu, nekantraudama laukiu to jausmo, kai būsiu scenoje ir girdėsiu ją, šoksiu ją. Tai vaidmuo, žadantis išbandymų. Jau atėjo metas pradėti ruoštis, repetuoti, mokytis, ieškoti, nors vis dar atrodo, kad apie tai tebesvajoju.
Po stažuotės Strasbūro trupėje Ballet du Rhin gavote pasiūlymą joje likti, bet interviu teigėte, kad ten labai daug šiuolaikinio šokio, o Jūs nenorite atsisakyti klasikos. Baleto klasika asocijuojasi su puantais, tad papasakokite, kas Jums yra puantai? Kaip nusakytumėte jausmą šokti su puantais?
Klasikinis šokis ir puantai – tai tarsi iššūkis pačiai sau, nes gamta man nesuteikė balerinos kūno, bet davė molio, kurį įdomu formuoti. Su klasikiniu šokiu ir puantais, manau, koja kojon eina tobulėjimas ir savotiškas spaudimas neleisti sau patirti komforto.
2018 m. buvote išrinkta Metų baleto viltimi. Kaip tikitės išpildyti viltį, turėdama omenyje patirtį, kokių vilčių turite pati?
Stengiuosi viltį išpildyti kasdien. Nuo pat tos dienos, kai buvau priimta į Baleto trupę, ir dar gerokai anksčiau. Sulaukiu be galo daug progų, daugiau nei tikėjausi, ir jaučiu labai didelę atsakomybę už kiekvieną iš jų. Galbūt asmeninė mano viltis – gebėti labiau atsipalaiduoti scenoje. Jaučiu, kad įgyjant patirties vis geriau tai pavyksta.
Odeta-Odilija Gulbių ežere – viršūnė, Kitri Don Kichote – žavingas vaidmuo. Kokį vaidmenį svajojate atlikti neapsibrėždama konkrečių ribų?
Kažkada svajojau apie įvardytus vaidmenis ir daugelį kitų aukštumų. Negaliu sakyti, kad nesvajoju dabar. Bet dabar jaučiu, kad svajonė nesiriboja konkrečiu vaidmeniu. Kartais neįkainojamos patirties įgauni šokdama, atrodytų, nereikšmingą, smulkų personažą, Neapoliečių šokį Gulbių ežere ar polką operetėje Vienos kraujas... Man tokie momentai teikia daug džiaugsmo, tuo šokis ir teatras ir yra žavūs.
Šiųmečiame Kūrybiniame impulse tapote choreografe – pristatėte šokio novelę Daug, vėlu, toli, nėra. Turėdama omenyje tik šio kūrinio pavadinimo sudedamąsias dalis, norėčiau paklausti, ko Jūsų gyvenime daug, kam vėlu, kas toli ir ko nėra? Ko norėtumėte daugiau arba mažiau, kam dar per anksti, kas yra arčiau nei arti, o galiausiai, kas yra balete ir kas baletas yra Jums?
Labai gražus ir nelengvas klausimas. Šiuo metu mano gyvenime daug darbo. Norėčiau tikėti, kad dar niekam ne per vėlu. Toli – kalnai, kurie man tarsi antrieji namai. Nėra... Kai bandau sugalvoti, ko nėra, suprantu, kad labai daug ko yra. Norėčiau daugiau pamatyti pasaulio, norėčiau mažiau blogio ir liūdesio jame. Dar anksti kurti šeimą ir statyti namą gamtos apsupty, bet gera apie tai pasvajoti. Arčiau nei arti yra šiandiena.
Balete yra šokis, o šokis yra laisvė, siekiai, tikslai, gyvenimas.
LNOBT mini šimtmetį, ko jam palinkėtumėte?
Dar daugybės šimtmečių! Vienybės, meilės, kūrybiškumo, atkaklumo.
Kalbino Elvina Baužaitė
