Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) tryliktą kartą surengta Tarptautinė kritikų konferencija. Šįkart pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į pačios kritikos vaidmenį teatro ekosistemoje: profesionalios kritikos autoritetas, konkurencija su socialiniais tinklais, skaitytojų dėmesys ir kritiko atsakomybė tapo diskusijų temomis.
Kritikų konferencijos data LNOBT sutapo su operos „Apversta tikrovė“ paskutiniu premjerinės serijos spektakliu, tad perskaityti pirmąjį pranešimą garbė buvo suteikta šios operos kompozitorei – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei Žibuoklei Martinaitytei. Niujorke gyvenanti kūrėja pasakojo apie tai, ko menininkai dažniausiai tikisi iš kritikų: kūrybinio konteksto suvokimo ir įsigilinimo į patį kūrinį.
„Kritiko parašytą žodį auditorija priima kaip autoritetingą nuomonę, kartais – net kaip vienintelę tiesą, todėl kritikas privalėtų nepamiršti jam tenkančios atsakomybės. Be to, kritiko žodis turėtų labiau žadinti auditorijos smalsumą, o ne pretenduoti tapti galutiniu nuosprendžiu kūriniui“, – teigė Ž. Martinaitytė.
Ji prisipažino, kad namuose panirusi į kūrybą pasirodžiusių kritikos tekstų iškart neskaito, pirmiau patikėdama savo vyrui referuoti jų esmę. „O Lietuvoje, mūsų mažoje kultūrinėje terpėje, kurioje vieni kitus pažįstame, skaudžiausia autoriui būna tuomet, kai po savo naujo kūrinio atlikimo apskritai nesulauki jokios recenzijos. Bet kokia kritika yra geriau, negu likti išvis nepastebėtam“, – pridūrė kūrėja.
Kaip megapolio kultūros vartotoja, Ž. Martinaitytė laikosi taisyklės kritiką skaityti tik po to, kai pati išgirsta ar pamato recenzuojamą kūrinį: „Nenoriu, kad vieno žmogaus nuomonė darytų įtaką mano asmeniniam susitikimui su tuo kūriniu“, – aiškino savo pasirinkimą kompozitorė.
Šiuolaikinė opera – džiaugsmas kritikui
Lenkijos muzikos žurnalo „Ruch muzyczny“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Krzysztofas Stefańskis savo pranešimo pradžioje prisipažino, kad jam įdomiausia recenzuoti naujas šiuolaikines operas, nes tai leidžia išvengti tradicinių recenzijos rašymo klišių. Be to, tokių operų autoriai paprastai būna gyvi ir patys mielai pasakoja apie savo sumanymus.
Pateikdamas konkrečius pavyzdžius, svečias iš Lenkijos analizavo, kaip šiuolaikinėse operose, remiantis technologijų galimybėmis, atspindimos aktualios politinės, socialinės ar aplinkosaugos problemos ir kokias reakcijas tokie kūriniai sukelia visuomenėje.
„Šiuolaikinėse operose gali būti naudojamos įvairios vokalinės technikos, ir kritika turi tai pažymėti. Pats garsas, jo spalva ir išgavimo būdas čia dažnai pasirodo svarbesnis, negu tariamas žodis ir jo semantinės reikšmės. Todėl kiekviena šiuolaikinė opera – tai malonus kūrybinis iššūkis kritikui“, – teigė K. Stefańskis.
Kaip nepaskęsti socialiniuose tinkluose
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė sociologė, LRT žurnalistė Rima Žilinskaitė kalbėjo apie profesionalių kritikų ir mėgėjų nuomonių konkurenciją skaitmeninėse platformose. O ji nėra tokia grėsminga, kaip kartais galvojama, nes tyrimai rodo, kad tik dešimtadalis socialinių tinklų vartotojų patys yra aktyvūs turinio kūrėjai.
„Padėti būti pastebėtiems šiose platformose kritikams gali aiški kalba, artima šnekamajai kalbai, žodžio ekonomija ir svarbiausio pranešimo pateikimas pirmame sakinyje, sulaikantis skaitytojo dėmesį. Svarbus ir tiesioginis autoriaus patyrimas bei autentiškas santykis su tuo patyrimu, nes dirbtinis intelektas tuo konkuruoti kol kas negali“, – pabrėžė sociologė.
Kritiko tekstas tėra nuomonė
Šokio kritikos aktualijoms apžvelgti buvo skirtas apie baleto ir šiuolaikinio šokio meną rašančių Skaidrės Baranskajos, Sigitos Ivaškaitės ir Helmuto Šabasevičiaus pokalbis. Dalintasi patirtimis, kokios kompetencijos palydi į šią gan siaurą Lietuvoje kritikos sritį, ir aiškintasi, kodėl trumpėja istorinė šokio pavyzdžių atmintis.
„Objektyvumas kritikoje kažin ar įmanomas: visi esame individualūs, saviti ir todėl negalime vienodai to paties spektaklio pamatyti, pasverti ar išmatuoti. Menininkams į kritikų tekstus siūlyčiau žiūrėti labai atvirai ir nevertinti jų kaip nuosprendžių, o tik kaip nuomonę, abejonę ar klausimą pasitikrinimui. Gal viena kita detalė recenzijoje pasirodys vertinga, o gal ir ne – tuomet galima ramiai ją pastumti į šoną“, – siūlė H. Šabasevičius.
Išlikti informacinio lauko kaitoje
Konferenciją užbaigė redaktorių diskusija, kurioje dalyvavo žurnalo „Opera with Opera News“ vyriausiasis redaktorius Johnas Allisonas iš Jungtinės Karalystės, Lenkijoje leidžiamo muzikos žurnalo „Ruch muzyczny“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas K. Stefańskis, savaitraščio „7 meno dienos“ muzikos skilties redaktorė Laimutė Ligeikaitė, portalo „Menufaktura.lt“ redaktorė ir vadovė Rima Jūraitė bei žurnalo „Literatūra ir menas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas Dovydas Kiauleikis. Diskusiją moderavo muzikologė, Tarptautinės kritikų konferencijos programos sudarytoja Beata Baublinskienė.
Buvo aptarta muzikos ir teatro kritikos rinkos situacija skirtingose valstybėse, analizuoti kritikų darbo atlygio, skaitytojų rato plėtros, individualių refleksijų ir universalumo santykio kritikoje, konkurencijos su socialiniais tinklais klausimai. „Net ir kolegoms muzikologams šiandien po spektaklio ar koncerto dažnai lengviau trumpai pateikti savo įspūdį ar įžvalgą socialiniuose tinkluose, o rašyti išsamaus straipsnio kaip ir nebereikia, nes viskas, kas svarbiausia, jau pasakyta“, – konstatavo L. Ligeikaitė.
Visgi, pasak J. Allisono, nors situacija nėra gera, tačiau nėra ir beviltiška. D. Kiauleikis akcentavo, kad Lietuvoje galime džiaugtis išties nemaža kultūrinių leidinių įvairove. B. Baublinskienė diskusiją apibendrino teiginiu, kad, nepaisant pokyčių, argumentuota kritika nepraranda vertės – ji reikalinga ne tik teatrams ir menininkams, bet ir skaitytojams, žiūrovams.
