Pianistas Yefimas Bronfmanas Vilniuje skambins koncertą, kurį prieš 45 metus atlikti jam siūlė Leonardas Bernsteinas


Pianistas Yefimas Bronfmanas Vilniuje skambins koncertą, kurį prieš 45 metus atlikti jam siūlė Leonardas Bernsteinas

Lapkričio 7 d. LNOBT vyksiančiame Karališkojo Concertgebouw orkestro koncerte kaip solistas pasirodys žymus JAV pianistas Yefimas Bronfmanas. Vilniuje jis skambins Ketvirtąjį Ludwigo van Beethoveno koncertą fortepijonui G-dur, op. 58.  Su šiuo kūriniu pianistą sieja ypatinga 45-erių metų senumo istorija…

Bet – pradėkime nuo pradžių. Būsimasis Yefimo tėvas smuikininkas Naumas Bronfmanas gyveno Odesoje, kai 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo paimtas kariuomenėn,  bet pateko hitlerininkams į nagus ir tapo karo belaisviu. Kartą, kai kaliniai buvo pervedami iš vienos stovyklos į kitą, jam pavyko pasprukti – apsikasęs žemėmis griovyje praleido visą naktį, o po mėnesio kelionės pėsčiomis išsekęs pasiekė Maskvą. Tačiau tuomet jį įkalino rusai, palaikę vokiečių šnipu, ir paleido tik tuomet, kai atsiradęs būrio vadas patvirtino savo kareivio pasakojimus.

Keliaudamas namo, mažame Rusijos miestelyje Naumas sutiko būsimąją žmoną – pianistę Poliną, kuri, naciams okupavus jos tėviškę Lenkiją, sulaukė karo pabaigos slapstydamasi miškuose. Jaunuolių pažintį netrukus vainikavo vestuvės. Muzikantų šeima iš karo nusiaubtos Rusijos iš pradžių persikėlė į Baku, o vėliau – į Taškentą, kur Naumas gavo koncertmeisterio vietą operos teatre. Šiame mieste ir gimė būsimasis pianistas Yefimas.

„Mano tėvai, muzikantai, buvo tos nuomonės, kad vaikams nereikia prievarta piršti muzikos. Iki septynerių metų amžiaus buvau jai ganėtinai abejingas, nors Taškente gyvenome dviejų kambarių bute, ir abiejuose, taip pat ir virtuvėje, kasdien būdavo grojama: tėvas ir dvylika metų už mane vyresnė sesuo Jelizaveta griežė smuikais, motina skambino pianinu. Kai man sukako septyneri, sėdau prie pianino ir mėginau rankioti ne kartą girdėtos Johanno Sebastiano Bacho „Čakonos“ natas. Tada tėvai ir nutarė rimtai manimi užsiimti. Pirmąja pianino mokytoja, žinoma, tapo mano mama“, – pasakoja Y. Bronfmanas.

Išvykdami tapo tėvynės išdavikais

Taškento Viktoro Uspenskio specialiojoje muzikos mokykloje, kurią pradėjo lankyti būsimasis pianistas, buvo geri pedagogai, tačiau miestui trūko intensyvaus koncertinio gyvenimo: garsūs muzikantai į Taškentą užsukdavo retai.

Vardan talentingų atžalų ateities (sesuo Jelizaveta tuo metu jau buvo baigusi smuiko studijas Maskvos konservatorijoje pas Leonidą Koganą) šeima 1973 m. pranešė ketinanti emigruoti į Izraelį.

O tuomet prasidėjo: tėvas ne tik neteko darbo, bet ir buvo paprašytas apmokėti valstybei savo išmokslinimo išlaidas – 20 tūkst. rublių, nors jo, kaip muzikanto, mėnesio atlyginimas Taškente tesiekė 300 rublių. Be to, jam neleido su savimi išsivežti turėto Guarneri smuiko, todėl išvykdamas tėvas turėjo jį pusvelčiui parduoti savo studentui.

Jaunasis Yefimas, užsukęs į mokyklą atsisveikinti su bendramoksliais, buvo išvadintas tėvynės išdaviku visų mokinių akivaizdoje. „Keisčiausia, jog mano pasmerkimo egzekuciją suorganizavęs pedagogas po kelerių metų pats paspruko iš Sovietų Sąjungos“, – stebisi pianistas.

Materialinė šeimos padėtis, apsistojus imigrantų stovykloje Ramat Avive, buvo nepavydėtina. Tėvui tuo metu buvo jau 62-eji – tokio amžiaus muzikantui sudėtinga rasti darbą. „Net falafelių ne kasdien sau galėdavau leisti nusipirkti“, – prisimena Y. Bronfmanas. 

Užtat Tel Avivo koncertų salėje paauglys savo akimis galėjo regėti Leonardą Bernsteiną, Isaacą Sterną, Arthurą Rubinsteiną, Pablo Casalsą, Grigorijų Piatigorskį, Mstislavą Rostropovičių, Danielį Barenboimą… Ir gavo galimybę mokytis pas puikų pedagogą, tuo metu vadovavusį Tel Avivo universiteto Samuelio Rubino muzikos akademijai, pianistą Arie Vardi. „Būtent Izraelyje aš apsisprendžiau pašvęsti savo gyvenimą muzikai“, – šiandien liudija Y. Bronfmanas.

Atsisakė koncerto su Leonardu Bernsteinu

Štai tuomet ir nutiko toji įdomi istorija su Ketvirtuoju L. van Beethoveno fortepijoniniu koncertu, kurį pianistas lapkričio 7-ąją atliks koncerte Vilniuje kartu su Karališkuoju Concertgebouw orkestru iš Amsterdamo.

„Kai emigravome į Izraelį, netrukus diriguoti koncerto Tel Avivo filharmonijoje atvyko garsusis L. Bernsteinas. Mano mokytojui pavyko su juo susitarti, kad žymusis svečias, radęs bent penkias laisvas minutes, pasiklausys mano grojimo.

Mes su tėvu už salės durų filharmonijoje praleidome aštuonias valandas, nes L. Bernsteinas vieną po kitos turėjo dvi repeticijas, o vakare jo dar laukė koncertas. Po repeticijų dirigentas jau ketino su vairuotoju vykti į viešbutį, bet jam pranešė apie mus. Ir L. Bernsteinas manęs pagailėjo – sugrįžo atgal į salę, nors iki koncerto buvo likę vos pora valandų.

Vietoj penkių minučių, kurios buvo sutartos, grojau jam ištisą valandą. Kai baigiau, apsiašarojęs L. Bernsteinas nieko man nepasakė, tik persimetė keliais žodžiais su mano tėvu. O kitą dieną gavau kvietimą pasirodyti Berlyno filharmonijoje, televizijos transliuojamo Amnesty International koncerto programoje ir jam diriguojant atlikti Ketvirtąjį Ludwigo van Beethoveno koncertą fortepijonui, kurio tuo metu net gerai nemokėjau.

Visgi smuikininkas I. Sternas, su kuriuo bendravo mano tėvai, išmintingai patarė šios garbės atsisakyti, nes nebuvau tokio lygio pasirodymui pasiruošęs. Berlyne mane tąkart pakeitė ne bet kas, o įžymusis čilietis Claudio Arrau… Bet L. Bernsteinas manęs nepamiršo ir po keliolikos metų, kai jau gyvenau Amerikoje, pakvietė koncertuoti į Niujorko Carnegie Hall“, – pasakoja Y. Bronfmanas.

Amerikoje rado puikių mokytojų

Y. Bronfmano, kaip solisto, tarptautinis debiutas įvyko 1975 m.: tuomet jaunasis pianistas pasirodė scenoje kartu su  Monrealio simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Zubinas Mehta. Kelią šiam debiutui taipogi atvėrė panaši perklausa, kai garsusis dirigentas sutiko paklausyti jam rekomenduoto talentingo moksleivio grojimo.

Baigęs akademiją Izraelyje,  1976 m. pianistas išvyko koncertuoti į Marlbore (JAV) rengiamą muzikos festivalį. „Man buvo aštuoniolika ir tuo metu dar nemokėjau nė vieno angliško žodžio – gerai, kad atsirado kitų žydų, mane paglobojusių. Netrukus pats išmokau elementarias angliškas frazes ir supratau, kad noriu likti JAV. O svarbiausia – festivalyje sutikau pianistą Rudolfą Serkiną ir tapau jo studentu – iš pradžių Curtis muzikos institute Filadelfijoje, vėliau – Marlboro muzikos mokykloje. Tačiau R. Serkinas pats intensyviai koncertavo ir todėl negalėdavo man skirti labai daug laiko, todėl persikėliau į Niujorką, į Juilliardo muzikos mokyklą, pas pedagogą Rudolfą Firkušný. Iš ten dar nuvykau į Baltimorę pasistažuoti pas Leoną Fleisherį, kuris buvo puikus pianistas, tačiau dėl rankos skausmų buvo priverstas anksti baigti muzikanto karjerą ir tuomet tapo puikiu pedagogu“, – liudija Y. Bronfmanas.

1989 m. perspektyviam pianistui buvo suteikta JAV pilietybė. Tais pačiais metais Y. Bronfmanas pirmąkart koncertavo Niujorko Carnegie Hall scenoje. 1991 m. jis buvo apdovanotas prestižiniu Avery Fisher prizu ir 1993 m. sėkmingai „nuginklavo“ kitą prestižinę Niujorko sceną – Avery Fisher Hall (ši Linkolno scenos menų centre esanti salė dabar vadinama jau kitu vardu – David Geffen Hall).

1997 m. Y. Bronfmanas pelnė Grammy apdovanojimą už trijų kompozitoriaus Bélos Bartóko koncertų įrašą kartu su Los Andželo filharmonijos orkestru, kuriam tąkart dirigavo suomių dirigentas Esa-Pekka Salonenas. Būtent įrašai labiausiai išgarsino pianisto vardą pasaulyje: Grammy apdovanojimams gauti jis buvo nominuotas net 6 kartus.

Apie dėstymą, vienatvę ir scenos baimę

2015 m. Y. Bronfmanui buvo suteiktas Manhatano muzikos mokyklos garbės daktaro vardas. „Po garbės daktaro vardo suteikimo ceremonijos man, žinoma, pasiūlė dėstytojo vietą šioje mokykloje, nors dėstyti aš neplanavau: juk turiu iki 100 koncertų per metus. Todėl mandagiau atsakiau, jog pedagogu galėčiau tapti tik tuo atveju, jei atsirastų talentingas studentas, sutinkantis laukti manęs, grįžtančio iš gastrolių, po mėnesį ar ilgiau. Mano nuostabai, vienas toks studentas atsirado, tad kiekvienąkart sugrįžęs į Manhataną stengiuosi jam skirti kuo daugiau laiko“, – teigia Y. Bronfmanas.

Niujorko Manhataną pianistas ilgai laikė savo namais, juo labiau, kad ten savo gyvenimus baigė ir iš Izraelio persikėlę jo tėvai. Prieš metus palaidojęs mamą (tėvas mirė dešimčia metų anksčiau), Y. Bronfmanas daugiau laiko ėmė praleisti Europoje. Bet, žinoma, sugrįžta į Manhataną, kuriame liko daug senų draugų.

„Šiais laikais, turėdamas kompiuterį, koncertinėse kelionėse nebesijauti toks vienišas kaip anksčiau, nes bet kur būdamas gali susisiekti su draugais Niujorke ar Kalifornijoje. Jei nebūčiau pianistas, greičiausiai būčiau tapęs mokslininku. Man patinka matematika, fizika, astronomija, mėgstu apie tai skaityti ir žiūrėti TV laidas“, – teigia pianistas.

Tačiau net ir šiandien jis teigia visiškai neatsikratęs scenos baimės: „Mane veikia koncertinės erdvės dydis: nejauku groti itin didelėse salėse, nors kiti muzikantai jose jaučiasi kaip namuose. Visgi pažįstu vos keletą artistų, kuriems scenos baimė išvis nepažįstama – visi kiti, silpnesnę ar stipresnę, ją jaučia. Ir sunku padėti tokiam žmogui. Scenos baimė kyla iš nepasitikėjimo savo jėgomis jausmo. Su muzika privalai elgtis sąžiningai – „chaltūros“ čia būti negali. Netgi koncertams, vykstantiems mažuose miesteliuose, turi būti gerai pasirengęs. Tai – pats geriausias vaistas nuo scenos baimės…“ 

Galerija

Jūsų patogumui ir geresnei patirčiai svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę SUTINKU arba tęsdami naršymą, Jūs sutinkate, kad slapukai būtų įrašomi.
Daugiau informacijos rasite: Privatumo politika