Nepriklausomybė kaip Dievo ir Šėtono žaidimas


Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre valstybės šimtmečio proga pastatyta nauja kompozitoriaus Gintaro Sodeikos opera Post futurum

Nepriklausomos Lietuvos valstybės įkūrimas ir atkūrimas kaip dievo ir Šėtono žaidimas, linksminantis ir galynėjantis operos forma ir įtraukiant į jos pasakojimą tiek krikščioniškosios bei pagoniškosios kultūros simbolius ir viršlaikinę visatos erdvę, tiek realius svarbius istorinius veikėjus ir buitinę aplinką. Žinoma, ir tautą, kurios vaidmenį atlieka choras įvairių laikotarpių scenose. Taip nauja lietuviška opera Post futurum (pažodžiui ˗ po ateities!) pasakoja apie Lietuvos nepriklausomybę – atiduoda savo duoklę Lietuvos Respublikos nepriklausomybės šimtmečiui.

Tai kompozitoriaus Gintaro Sodeikos, poeto ir dramaturgo, 2016 metų Baltijos asamblėjos premijos laureato Sigito Parulskio ir tarptautiniu mastu pripažinto lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo bendras darbas, prie jų į pastatymo kūrybinę komandą susibūrė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas Robertas Šervenikas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas ir choreografė Vesta Grabštaitė.

Ši opera, kurios premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dviem skirtingomis sudėtimis įvyko kovo 2 ir 3 dienomis, yra šimtu procentų vietinis produktas be užsienio svečių indėlio. Tai liudija lietuvių kultūrinės aplinkos ir operos trupės talpumą.

 Sveika ironija

Lietuvių pasakojimas ˗ plataus užmojo, bet nepompastiškas. Spektaklis plėtojamas kaip vizualiai spalvinga ir kintanti misterija, paremta realiais Lietuvos istorijos įvykiais, pradedant viduramžiais ir baigiant nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimu (atkūrimu) 1918 metų vasario 16˗ąją. Be to, ši misterija siūlo vizualiai efektingą ir sveikai ironišką požiūrį tiek į pasirinktą temą, tiek į Šėtono ir Dievo įvaizdžius.

Šalia ironiškai interpretuojamos liaudies pasakų estetikos principais sukurtų personažų˗simbolių Dievo ir Šėtono, susitinkančių šiuolaikiniais palydovais ir skraidančiais mėsainiais užterštoje žvaigždėtos amžinybės erdvėje, operoje eksponuojamos ir realios istorinės situacijos bet asmenybės, pradedant Lietuvos kunigaikščiu Vytautu Didžiuoju, kurio valdymo ir karo žygių metais XIII amžiaus pabaigoje ir XIV amžiaus pradžioje Lietuvos teritorija išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ne veltui, šlovinant Lietuvos galybę, iš Vytauto lūpų operoje skamba žodžiai: „Nuo jūros iki jūros“. Dvi scenos skirtos Lietuvos nepriklausomos valstybės įkūrimo 1918 metais pagrindinės figūros dr. Jono Basanavičiaus vidinio pasaulio ir patriotinės tvirtybės išraiškai. Tokia pat tikra ir mirusi mokslininko žmona, su kuria jis kalbasi savo vaizduotėje.

Istorijos kontekstą ženklina ir epizodiniai personažai: Francas fon Izenburgas (vokiečių karinių pajėgų administratorius Lietuvoje, 1915), R. Nadolny (Vokietijos pasiuntinys Maskvoje) ir net Leninas, gundantis proletarine lygybe ir kinu – svarbiausiu menu liaudžiai. Neatsitiktinai jie visi dainuoja Šėtono balsu: visų vaidmenis atlieka tas pats solistas, visi iš tikrųjų yra Šėtono metamorfozės. Operos veiksme dalyvauja net pirmasis laisvos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Palyginimui įdomu tai, kad pernai nauja opera – Rasmuso Puuro Debesų spalvos Jaano Kruusvallo dramos motyvais – šalies nepriklausomybės šimtmečio proga pastatyta ir Estijoje, tačiau jos dėmesio centre yra vienos estų šeimos likimas pastarųjų permainų laikais ˗ pradedant tautos atgimimu ir Baltijos keliu, baigiant šalies nepriklausomybės atkūrimu ir rūsčiu dešimtuoju dešimtmečiu, kai realus gyvenimas smarkiai apmalšino pirminę euforiją.

 Kompozitorius stebina

Gintaras Sodeika (1961) ˗ visapusiškai kūrybinga asmenybė. Jis yra dviejų mūzų tarnas: žinomas ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip tapytojas bei politikas, nuo 2003 iki 2008 metų buvęs Lietuvos kultūros ministro pavaduotoju. Galbūt būtent vizualinio ir garsinio meno sąlytis, į lietuvių mąstymą įdiegtas jų muzikos ir tapybos klasiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, nulėmė itin išreikštą Gintaro Sodeikos muzikos erdvinę prigimtį ir statiką, kurios vidinis gyvenimas organizuotas judriuose faktūros laukuose, suvienijant ostinato principą su nuolatine, bet vis dėlto vos pastebima kaita? Ši vidinė gyvybė, raibuliuojanti daug kartų kartojamame, sulėtintame ostinato, yra net tam tikru požiūriu neoperiška, nes ne seka kiekvieną dainininko teksto intonaciją, bet primena mokslinės fantastikos arba mokslo populiarinimo kino muzikos takelius apie paslaptingus makro˗ ar mikropasaulius.

Ypač svarbios orkestro spalvos: nepagaunamai garsų pastelei, kurioje kartais charakteringai iškeliami varinių pučiamųjų tembrai, o kartais ˗ antgamtiški, keisti termenvokso garsai. Šią istorinę retenybę, rusų inžinieriaus Levo Termeno 1919 metų išradimą – pirmąjį elektroninį instrumentą, akustinį generatorių, kuriuo grojama neprisiliečiant, – įvaldė ir juo grojo operos teatro orkestro koncertmeisterė Angelė Litvaitytė.

 Žaidimas visais lygmenimis

Platūs epizodai, ištisos scenos, kurių seką pradeda įspūdingai vizualizuotas operos simfoninis prologas, vaizdu ir muzika atskleidžiantis visatos begalybę, keičia vieni kitus kaip milžiniški gyvi paveikslai, pasirodantys ir vėl nugrimztantys istorijos gelmėn kartu su jos veikėjais. Nepriklausomos Lietuvos valstybės įkūrimo 1918 metais lyderio mokslininko Jono Basanavičiaus (jo vaidmenį atlieka baritonai Eugenijus Chrebtovas arba Dainius Stumbras) lakioje vaizduotėje vykstantį muzikiniu požiūriu itin ramų dialogą su per anksti mirusia mylima žmona Gabriele Eleonora (lyriniai sopranai Joana Gedmintaitė arba Agnė Stančikaitė) dviejuose erdviškai atskirtuose ir skirtingai apšviestuose scenos lygmenyse keičia realistiškai vaizduojamos liaudies masinės scenos su itin taikliais  a cappella choro intarpais. Tai asocijuojasi su tautinio romantizmo chorinės muzikos klasika kaip tautos savimonės, jėgos ir vienybės ženklu.

Atitinkamą muzikinį apipavidalinimą įgyja ir groteskiškai bei ironiškai vaizduojami personažai. Dievulis su balta barzda visatoje nuobodžiai mina dviratį˗treniruoklį ir dainuoja sodriu balsu (Liudas Norvaišas, Egidijus Dauskurdis), savo ruožtu tenorui (Mindaugas Jankauskas, Rafailas Karpis) skirtas ne įsimylėjėlio ar herojiško tautos didvyrio, o apsukraus ir visokeriopai komiško Šėtono vaidmuo. Nuolatinis Šėtono palydovas yra nedainuojantis, užtat itin judrus ir paslaugus jo pagalbininkas – hiperaktyvus fotografas su ožio kauke ir uodega.

Tyčia vienašališkai charakterizuojamas ir Vytautas Didysis. Bebaimis stiprus kunigaikštis atrodo lyg ką tik išlipęs iš ryškiai iliustruotos padavimų knygos, ir jam tinka ne tik sodrus Žygimanto Galinio bosas, bet ir atletiškas ūgis ir stotinga laikysena. Apibendrintai praktinei gyvenimo pusei, kuri priešinama Jono Basanavičiaus toliaregiškai vizijai apie švietimo ir tautos dvasios jėgą, atstovauja mecosopranų Eugenijos Klivickaitės ir Inesos Linaburgytės atliekamas vaidmuo ˗ bevardė moteris, atėjusi į jo namus pakurti krosnies.

Be perteklinio margumo operoje Post futurum yra atstovaujami visi lygmenys. Svarbiausia – joje pavyko atskleisti visais laikais aktualią tikėjimo ir abejonių, asmenybės ir objektyvios istorijos, žmogaus ir dieviškos valios dilemą. Tai padaryta pasitelkus lietuviams būdingą mentalitetą ir ženklų kalbą, kurioje realijos visada išvien su amžinaisiais simboliais ir vaizdiniais, savo ruožtu režisieriaus Oskaro Koršunovo ironija geba apsaugoti nuo neskoningo patoso arba per didelio pasinėrimo į mistiką.  Nepretenduodamas į romantinę jaudinančią empatiją, operos Post futurum spektaklis leidžia stebėti ir mėgautis tuo ypatingu, klaidinančiu operos dirbtinumu, kuris leidžia jai atskleisti pačią meno esmę. Bet būkit atsargūs, aš ką tik pacitavau Šėtoną!

Inese Lūsiņa

Galerija

Jūsų patogumui ir geresnei patirčiai svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę SUTINKU arba tęsdami naršymą, Jūs sutinkate, kad slapukai būtų įrašomi.
Daugiau informacijos rasite: Privatumo politika