Šią savaitę Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovams rodomi Gaetano Donizetti operos „Ana Bolena“ premjeriniai spektakliai. Pastatymo muzikos vadovas, LNOBT Operos meno vadovas Sesto Quatrini gausiai susirinkusiems smalsuoliams plačiau papasakojo apie šią operą ir jos personažus.
Į susitikimą su publika LNOBT Operos meno vadovas S. Quatrini žengė nešinas storomis „Anos Bolenos“ partitūromis: „Čia daug kilogramų muzikos“, – juokavo jis. Dirigentas pabrėžė, kad visi iki vieno kompozitoriaus G. Donizetti parašytos muzikos „gramai“ spektaklyje nuskambės, nes rengiant „Anos Bolenos“ pastatymą atsisakyta bet kokių kupiūrų: „Tai mūsų pagarba muzikos istorijai ir jos kūrėjams“.
„Dažniausiai Anos Bolenos partija scenoje skamba gerokai dramatiškiau, nei yra šioje partitūroje, nes jai pasirenkami dramatinio tembro sopranai. Tą patį galėtume pasakyti apie Persio partiją, skirtą tenorui: publika iš jos tikisi skambių forte, panašių į Giuseppe‘s Verdi „Aidos“ Radameso, tačiau G. Donizetti partitūroje to nėra. Todėl Persio partijai reikalingas švelnus, aristokratiškas, raiškiai artikuliuojantis, baritoninius registrus valdantis bel canto tipo tenoras. Tai, kas pasakyta, tinka ir Džeinės Seimur partijos atžvilgiu. Šią partiją teatruose dažnai atlieka dramatiniai sopranai, tačiau aš nusprendžiau rinktis mecosopraną, gebantį jautriau ir švelniau perteikti teksto niuansus. O niuansai yra bel canto muzikos pagrindas“, – teigia S. Quatrini.
Bel canto operos dirigentas, jo manymu, prilygsta muzikos dramaturgui, nes net ir storose partitūrose anaiptol ne viskas kompozitoriaus nurodyta. Tad dirigentas nuolat atlieka savus pasirinkimus, turinčius didelės įtakos spektaklio sėkmei.
„Jei patyrinėtumėte Anglijos Tiudorų dinastijos valdymo laikų istorinius šaltinius, pamatytumėte, kad Ana Bolein anaiptol nebuvo silpna valdovė: trokšdama tapti karaliene ir pašalinti savo pirmtakę Kateriną Aragonietę ji sugebėjo pasiekti, kad Anglija visiems laikams nusigręžtų nuo Romos katalikybės ir pasuktų Reformacijos keliu. Tačiau šioje operoje karalienę Aną matome liūdną ir kenčiančią, nes kita rūmų dama Džeinė Seimur, nors ir jausdama kaltę, irgi neatsispiria Henriko VIII pasiūlymui tapti būsima karaliene. O tai reiškia, kad Anos laukia liūdnas jos pirmtakės likimas. Ir jos nerimas, ir jos statuso rūmuose pasikeitimas atsispindi genialioje G. Donizetti muzikoje“, – pasakoja S. Quatrini.
