„Yra labai mažai dalykų, į kuriuos reikia žiūrėti rimtai, o apskritai į viską galima žiūrėti žaismingai“, – sako Vidmantas Bartulis.
Į meno pasaulį įžengęs paprastai ir tyliai, Vidmantas Bartulis greitai tapo daugelio mėgstamu autoriumi, klausomu ne tik Lietuvoje, bet ir atstovaujančiu mūsų šalies muzikos kultūrai. Jo kūriniai lengvai atlaiko pakartotinio skambėjimo išbandymą. Ir nors opusų skaičius jau priartėjo prie 170-ies, jis vis dar ima ir nustebina.
Tikiu, kad kiekvienas turi mylimų Bartulio kūrinių galeriją, kurioje šalia stambiųjų, reikšmingųjų darbų (operų, oratorijų, simfonijos, Auge der Zeit, Enfance, Šulinys, Mūsų Lietuva, Kuršiai...) turbūt lygia greta rikiuojasi vos keleto minučių kameriniai nušvitimai (Auksinių debesų lietus, Du klausimai laukinės slyvos medžiui, Maldelė).
Šiemet Bartulis jau išgyveno šešiasdešimt penktąjį balandį, per giliu žiūrėjimu vis vargindamas savo širdį, o mums vis kitu kūriniu suteikdamas įvykusios muzikos pojūtį, kai pamažu neri ir paskui išneri visas pasikeitęs, per tas kelias akimirkas apvalytas. Juk to – sąmoningai ar ne – labiausiai ir geidžiame. Gauname ir geidžiamo naujumo, netikėtumo. Bartulis braido po didelį muzikos plotą, pasilabindamas tai su vienu, tai su kitu didžiuoju (serija I like...), kažkaip nesureikšmintai, be pompastikos, susisiekdamas su Schubertu, Bachu, Chopinu ar Puccini, Vivaldi lyg su gerais draugais, trumpai, bet su visu gilumos pojūčiu.
Niekas nėra sugalvojęs tokios operos kaip Pamoka ar tokio graudžiai šilto Čiurlionio prisiminimo (Kelias). Kūrinio nuotaiką dažnai sufleruoja taiklūs poetiški pavadinimai (garsusis Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius, Reti susitikimai, kurių metu mes šokame aistringus šokius, mename mirusius draugus ir mus užplūsta sentimentalūs prisiminimai), dabar jau keičiantys tonaciją (Persmeigtas vėjas, Liūdnai tįstantis peizažas, Ilgo ilgo kelio pabaiga).
Kompozitorius turbūt niekada nebuvo užkeltas ambicijų, kad reikėtų nuleisti ant žemės, priešingai, po naujo kūrinio atlikimo ar po autorinio koncerto kartais reikėdavo dairytis salės gale įsitaisiusio ir bandančio tyliai pabėgti nuo publikos smalsumo.
Dailininkas Jonas Arčikauskas, nemažai kartu dirbęs statant spektaklius, yra sakęs, jog Vidmantas „išsiskiria iš kitų tuo, kad nematai jo profesinių štampų, negalvoji, ar jis kompozitorius, ar duobkasys – tiesiog žmogus. Turi Dievo dovaną, retą sugebėjimą būti žmogumi ir visų pirma „būti“. Tas „būti“ apima labai daug dalykų: savęs nesureikšminimą, kito žmogaus girdėjimą, atidumą ir kartu žaismės pagavimą – dar nebaigus sakinio jausti visą kodą. Tai yra išskirtiniai dalykai.“
Vidujai gilus romantikas, jautrumą bandantis paslėpti, bet juk nuoširdumo nepaslėpsi. Vidinis drovumas traukia – tai vienas svarbiųjų sielų giminystės ženklų. Kompozitorius sako, jog „būna, kad rašydamas muziką pasineriu į mistišką garsinę aplinką, neegzistuojančią erdvę“.
Stilistinė įvairovė neuždaro kompozitoriaus siaurame rate, jo teritorija gali būti plėtojama įvairiomis kryptimis, ir jei šiandien vertini vienokį Bartulį, rytoj gali tekti pasukti kita kryptimi. Kontempliacija ir žaismė, tvyrančios būsenos ir įsukantis veikimas, garsų teatras... Nesismulkinantis, jei tuo metu vyksta stambių luitų kaita, o kartais, priešingai, taip rafinuotai išgraviruojantis kokią melodiją.
Pasitikintis savo improvizuotojo nuojauta, režisūrine išmone, pasitikintis garso galia, ir muzikantams, ir klausytojams duodantis naujos patirties, kadaise pateikdamas nebūtų performansų išjudinęs visą jaunųjų kartą. Savitas talentas, nenoras įsisprausti į rėmus, tam tikras džiazavimas žanrų paraštėse tarsi iš anksto apgina autorių nuo bandymo suklasifikuoti, nustatyti vertę ir padėti į lentyną. Iš kamerinių Bartulio kūrinių į teatro spektaklius atėjo intymumas, iš teatro aplinkos į koncertų sales – netikėti paradoksai, garsų charakterio raiškos logika, tad ne visada galima įvardyti žanrą ar apibrėžti prasmių laukus.
Sakralus, egzistencines gelmes siekiantis kūrybos matmuo labai pamažu grįžo į mūsų gyvenimus ir Bartulis buvo vienas iš tų, kurie tai pradėjo dar nelaisvės metais. 1987 m. parašė Mišias, Lozoriaus giedojimus, 1988 m. – De profundis.
Atlikus Requiem (sopranui, tenorui, bosui, simfoniniam ir pučiamųjų orkestrams, mišriam ir berniukų chorams, 1989), skirtą už laisvę žuvusiems, niekas neabejojo Bartulio kaip monumentalių formų autoriaus galimybėmis. Tai itin svarbus jo biografijos faktas, nes iki tol didžiausio atgarsio buvo sulaukusios jo poetinės miniatiūros įvairioms kamerinėms sudėtims.
Po gerų kelių dešimtmečių, parašęs Amen (1992), Te Deum (2000), jis subrendo dar vienam stambiam darbui – sukūrė oratoriją Nelaimėlis Jobas. Tokiam veikalui reikia nemažos gyvenimiškos patirties. Kūrinio sumanymą autorius brandino beveik dešimtmetį. Kompozitorius yra sakęs, kad didelio kūrinio rašymas panašus į romano kūrimą. „Tai tarsi gerai sužaista šachmatų partija, kurios ėjimai iš anksto apgalvoti.“
Nelaimėlio Jobo premjera įvyko 2003 m. birželio 9 d. Vilniaus festivalyje. Tais pačiais metais šis darbas Kompozitorių sąjungos konkurse buvo įvertintas kaip geriausias orkestrinis kūrinys, autorius išrinktas Metų kompozitoriumi.
Kūrinio provaizdį kompozitorius formavo laikydamasis Jobo knygos struktūros, kurią sudaro Prologas, pirmasis, antrasis ir trečiasis pokalbių ratai, Jobo suvestinė, Elihu kalbos, Viešpaties kalba ir Epilogas. Bet antroje kūrinio pusėje keletą vienas po kito einančių Jobo draugų komentarų ir paties Jobo apmąstymus kompozitorius sudėjo į vieną epizodą, taip suaktyvindamas vyksmą ir artindamas atomazgą.
Kompozitorius apie Jobą yra sakęs: „Tokia lemtis – būti pasiruošusiam viskam. Jobas tapo įkaitu ir nežino, ko iš jo norima, kita vertus, atsiskleidžia šio veikėjo, apskritai žmogaus gyvenimo trapumas, neturėjimas sau jokios valios. Ir galų gale paaiškėja, kad visa ko prasmė ir yra kančia. Tekstai žiaurūs, o muzika lyg ir graži.“ Jobo nuolankumo drama iš dalies kertasi su šių laikų įžūlumo dvasia, keliančia reikalavimus ne sau, o kitiems, – bet tai juo svarbiau priminti. „Viskas, ko nepaženklina kančia, yra daugiau mažiau melaginga“. Būdamas gėrio ir blogio kovos įkaitas, Jobas yra tapęs tarsi kiekvieno iš mūsų gyvenimo išbandymų simboliu. Lotyniško teksto funkcija čia labiau fonetinė nei prasminė – kaip garso išgavimo, artikuliavimo priemonė.
Bartulis yra pabrėžęs, kad pirmiausia jam yra svarbi vidinė nuostata, su kuria rašoma muzika, o ne jos paskirtis. Kompozitorius kuo puikiausiai suvokia, kad sau nepameluosi ir kad yra absoliuti tiesa, o tavoji tėra teisybė. Taip jis nusiima visažinio, pranašo, tribūno kaukes ir lieka su atviru savo menkystės supratimu.
