Dėl sveikatos problemų praleidęs pirmąjį premjerinį spektaklį, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Rigolete“ antradienį debiutuoja žymus JAV baritonas Sebastianas Catana. Siūlome Ingridos Milašiūtės parengtą interviu su labiausiai publikos laukiamu režisieriaus Franco Zeffirelli sumanyto operos pastatymo atlikėju.
Kada pajutote aistrą dainavimui ir operos žanrui?
Gimiau ir užaugau Rumunijoje, centrinėje Transilvanijoje, Klužo-Napokos mieste. Abu mano tėvai buvo operos dainininkai šio miesto operos teatre – tai išties buvo ir iki šiol yra labai gera operos trupė. Gyvenau muzikinėje aplinkoje: nuo mažens eidavau į filharmonijos salę klausytis koncertų, į teatrą – žiūrėti operos spektaklių. Taip ir gimė mano aistra teatrui.
Kaip Jums patinka Lietuvoje ir pagrindiniame mūsų teatre?
Pirmą kartą esu Lietuvoje. Atvykau čia maždaug prieš porą savaičių ir esu sužavėtas: man be galo patinka Vilnius, šiek tiek primenantis šiaurės Europos miestus. LNOBT taip pat fantastiškas: graži salė, kurioje man labai gera dainuoti, puikus orkestras, moderni scena. Mane žavi trupės meninis lygis. Sukurtas labai reikšmingas pastatymas ir darbo atmosfera čia labai gera.
Rigoleto vaidmuo – viena sudėtingiausių baritono partijų tiek vokaline, tiek psichologine prasme. Kiek esate įsigyvenęs į šį personažą?
Pirmą kartą Rigoleto partiją dainavau maždaug prieš aštuonerius metus. Nuo to laiko kūriau šį vaidmenį jau dešimtyje pastatymų, ir kiekvienąkart jaučiuosi taip, lyg turėčiau dar kažką išmokti, pridėti... Žinoma, Rigoleto partiją dainuoti labai sunku: tam reikia fizinės jėgos. Tai ilgas vaidmuo, platus balso diapazonas, dideli rečitatyviniai epizodai, taip pat itin lyriški duetai su Džilda, Rigoleto dukra. Būtina viską suderinti, o tai labai sunku.
Žinoma, psichologinė pusė taip pat svarbi. Rigoleto personažas toks turtingas spalvų! Mąstau apie jį kaip apie žmogų, dėl fizinės deformacijos galintį gauti tik juokdario darbą, o jo viduje liepsnoja stipri, net obsesyvi meilė savo dukteriai. Visos jo mintys tik apie kerštą, kuris galų gale Rigoleto gyvenimą sugriauna. Grandiozinis kūrinys ir vienas mano mylimiausių vaidmenų.
Koks bus Jūsų Rigoletas, kokius jo bruožus stengiatės pabrėžti?
Stengiuosi vadovautis partitūra – tuo, ką joje užrašė Giuseppe Verdi, ir išgirsti muziką. Tikiuosi, sugebėsiu suteikti vaidmeniui visus jo psichologinius aspektus. Kai susimąstai apie personažo vaikystę, apie tai, ką jis patyrė augdamas visų pajuokiamas, suvoki, kodėl jam išsivystė nesaugumo jausmas. Kita vertus, lyriniuose duetuose su dukra atsiskleidžia jo tėviška meilė, ir tai labai svarbu.
Sakoma, kad išeinant iš teatro būtina vaidmenį palikti jame. Ar visada pavyksta?
Juokinga, bet mes išties gyvename su savo vaidmenimis, ypač pastatyminiu laikotarpiu būni emociškai įkrautas. Mintyse visada repetuojame. Kartais ir aš atsiduriu komiškose situacijose: kai būnu gatvėje ir kartojuosi žodžius, galvodamas apie savo veiksmus scenoje, mano veido išraiškos gali būti juokingos, o judesiai aplinkiniams netikėti. Žmonės žiūri į mane kaip į pamišusį.
Muzikoje ir mene nebūna tobulų, teisingų atsakymų. Čia visada ko nors ieškai: naujos spalvos, naujos idėjos, to, kas priartintų prie to, ką įsivaizdavo kompozitorius. Nuostabu pasistengti tai atskleisti publikai.
Režisieriaus F. Zeffirelli vardas puikiai žinomas pasaulyje. Gal jau teko dainuoti jo pastatymuose?
Tikėsite ar ne, bet F. Zeffirelli pastatyme debiutavau beveik prieš 20 metų, kai pirmą kartą dainavau Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. Dainavau Šonaro partiją garsiame Giacomo Puccini operos „Bohema“ pastatyme, kurio premjera įvyko dar 1982 m. su legendiniais solistais Jose Carrerasu, Renata Scotto, Teresa Stratas. Taigi 2003 m. sukūriau savo pirmąjį vaidmenį F. Zeffirelli spektaklyje, neįtikėtiname savo užmoju ir dėmesingumu detalėms.
Deja, man niekada neteko dirbti su režisieriumi tiesiogiai, visada tai buvo jo pastatymų reprodukcijos: tiek minėtoje „Bohemoje“ Niujorke, tiek vėliau „Aidoje“ Veronoje, tiek dabar čia, Vilniuje. Šis „Rigoletas“ ypatingas, nes tai paskutinis F. Zeffirelli darbas. Įdomu tai, kad šią G. Verdi operą jis režisavo vos du kartus, ir pirmasis kartas buvo dar jo karjeros pradžioje, 1964 m. Taigi įdomu matyti, kokį „Rigoletą“ genijus sukūrė sukaupęs savo, kaip puikaus operos ir kino režisieriaus, viso gyvenimo patirtį. Tai tradicinis pastatymas, įprasminantis viską, kas užrašyta partitūroje: kiekvieną natą, kiekvieną ištartą žodį. Manau, publikai labai patiks, ji patirs kažką ypatingo, ilgam įstrigsiančio atmintyje.
Daug keliaujate, ruošiate vaidmenis įvairiuose spektakliuose. Kokiais veikalais, be „Rigoleto“, šiuo metu gyvenate?
Šiuo metu rengiuosi G. Verdi operos „Falstafas“ pagrindiniam vaidmeniui, kurį po pasirodymų Lietuvoje dainuosiu Tokijo filharmonijoje Japonijoje. Šią partiją pirmąkart atlikau pernai, ji irgi priklauso „auksiniam“ baritono repertuarui. Taip pat vis dar gyvenu mintimis apie G. Verdi „Nabuko“ pastatymus Italijoje ir Argentinoje, kuriuose prieš tai dainavau. O kitąmet atliksiu Mikelio vaidmenį G. Puccini operoje „Skraistė“ ir Skarpijos partiją to paties kompozitoriaus operoje „Toska“. Toks dabar mano repertuaras.
Jūsų profesinis gyvenimas išties verda. Ar lieka laiko kitiems pomėgiams?
Taip, turiu šiek tiek laiko poilsiui nuo dainavimo, kai būnu su šeima. O ir keliaudamas stengiuosi atrasti naujas vietoves, sužinoti ką nors apie kiekvieną šalį, kurią aplankau.
Keliaudamas turbūt pastebite ir kultūrinių skirtumų. Kaip žmonės priima operą?
Žinoma, skirtingose šalyse skiriasi ir publika: vienur ji šiltesnė, kitur šiek tiek mažiau. Bet po pastarųjų dvejų pandemijos siaubo metų visur yra didžiulis entuziazmas operai: žmonės vėl nori būti teatre, gauti energijos iš gyvų pasirodymų. Man įdomu, kaip publika mane priims Lietuvoje. Nekantraudamas to laukiu.
