Prieš mėnesį paskelbęs, kad nuo šiol premjeriniuose spektakliuose žiūrovai laukiami pasipuošę pagal black tie aprangos kodą, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) viešojoje erdvėje sulaukė didžiulio palaikymo, o keli po šio sprendimo vykę spektakliai – kaip niekad daug pasipuošusių damų ir džentelmenų.
Kaip tinkamai susiruošti į teatrą bei kaip susikurti šventę sau ir nesugadinti jos kitiems? Svarbiausia – geras skonis, tačiau pravers ir kelių nesudėtingų taisyklių žinojimas. Apie tai naujametės G. Verdi „Traviatos“ išvakarėse mados žurnalistas Arnoldas Remeika kalbasi su kultūros antropologe, stiliste Migle Kazėnaite.
Kokia Jūsų, kaip kultūros antropologės, mados istorijos dėstytojos ir patyrusios stilistės, nuolat stebinčios ir analizuojančios sociokultūrinį būvį, reakcija į LNOBT raginimą teatro lankytojams premjeros vakarą puoštis pagal black tie aprangos kodą?
Šį žingsnį sveikinu. Žvelgiant iš kultūros istorijos ir antropologijos perspektyvos, pilnaverčiai meno patirčiai visais laikais buvo būtinas atitinkamas fonas. Aprangos kodas visų pirma paaiškina, kaip reikia nusiteikti, ir ragina laikytis tam tikro, visiems galiojančio standarto.
Tai, kad LNOBT kaip rekomendaciją pasirinko būtent black tie, taip pat turi žavią potekstę – šio aprangos kodo atsiradimas mados istorijoje sutampa su valso išpopuliarėjimu. Iš Vienos priemiesčių, kur jį šokdavo bohema, iki prabangiausių salių XIX amžiuje atkeliavęs valsas tapo tikru laikmečio hitu. Paskui valso žingsnelį atsekė ir black tie aprangos kodas.
Šiandien LNOBT yra turbūt vienintelė erdvė Lietuvoje, po kurios skliautais reguliariai skamba valso garsai. Gražu, kad lankytojai pastūmėjami tapti organiška šios nekasdienės patirties dalimi!
Kodėl nevalia numoti ranka į kvietime nurodytą arba pagal nutylėjimą tam tikrose situacijose privalomą aprangos kodą?
Kiekvienam iš mūsų derėtų dažniau atsiminti, kad apranga yra mūsų elgesys. Savo apranga mes veikiame kitus – taip, kaip veikiame žodžiais, veiksmais. Tai yra nežodinės komunikacijos forma, stipriai susijusi su vyraujančiais laikmečio papročiais ir normomis. Aprangos kodo nepaisymas paveikia visus aplink, taip pat ir patį maištaujantį, jo nepaisiusį asmenį.
Todėl jeigu nesate piktybiškas Grinčas, kuriam malonu atimti šventę iš kitų, – pasistenkite prisidėti prie tos šventės kūrimo. Žinant kelias taisykles, pastangų reikės visai nedaug, o iš renginio išsinešta patirtis bus neabejotinai aukštesnės kokybės – juk į renginį ne tik atėjote, bet ir jame dalyvavote.
Paaiškinkime, kokie yra black tie įvaizdžio tradiciniai komponentai, be kurių šis aprangos kodas liktų neišpildytas? Pradėkime nuo damų...
Nuo tų laikų, kai valsas nuolat skambėdavo prabangiose pokylių salėse, daug kas pasikeitė. XXI a. gerokai pakito ir black tie aprangos kodas, kuris tapo daug lankstesnis interpretacijoms.
Kvietime išvydę black tie verdiktą, svečiai neretai sutrinka ar net susinervina. Neabejoju, kad nuskamba ir piktų replikų: „Tai ką, man vidury žiemos nuo parkingo iki teatro durų šluoti žemę suknelės padalkom?!..“ Ramiai – tai tikrai nebūtina.
Moterims šiuolaikiškas black tie aprangos kodas visų pirma reiškia sukneles – nuo midi (dengiančių kelius) iki maksi (sulig kulkšnimi). Taip pat neprašausite pasipuošdamos plačiomis, palazzo silueto kelnėmis ir švarkeliu ar puošnesne palaidine.
Aukštakulniai nėra privalomi, tačiau avalynė visais atvejais privalo būti elegantiška. Apranga bei avalynė turi tikti valso žingsneliui – juk su sunkiais auliniais valso skrydis net teoriškai taptų neįmanomas, tiesa?
O kaip pagal šį aprangos kodą turėtų rengtis džentelmenai?
Vyrams black tie diktuoja smokingą arba dinner jacket tipo švarką ir formalias, elegantiškas kelnes, marškinius bei formalius, galbūt net lakuotus batus.
Varlytė yra vienas iš rekomenduojamų aksesuarų, tačiau šiandien ją drąsiai gali pakeisti griežtas, nuosaikių spalvų, ne per platus kaklaraištis.
Kasdienis, darbui biure skirtas kostiumas nepatenka į black tie aprangos kodo apibrėžimo ribas, tačiau kultūringai dėvimas (tik niekada nesekite apatinės švarko sagos!) ir skoningai derinamas su likusia apranga didelio faux pas nesudarys ir renginio šeimininkų bei kitų svečių įžeisti neturėtų.
Yra priimta, kad einant į operos ir baleto premjeras visame pasaulyje puošni apranga yra privaloma, daug kur ji primygtinai rekomenduojama, tačiau į likusius spektaklius – nepremjerinius, nesavaitgalinius – galima rinktis kiek laisvesnę aprangą. Kokiais kriterijais vadovautis, kad nepasirinktume pernelyg laisvai ir laisvalaikio rūbais nevilkėtume teatre?
Geras skonis – štai atsakymas. Gipiūriniai apdarai, per kuriuos matosi apatinis trikotažas, sportinė apranga, pernelyg trumpos ir aptemptos trikotažinės suknelės moterims ar per stipriai kūną aptraukiantys marškiniai ar polo marškinėliai vyrams – tokie daiktai stipriai prasilenkia su geru skoniu ir tinka tik pigų turinį transliuojančioms pasilinksminimo vietoms, jokiu būdu ne operos ar baleto teatro patirčiai.
Jeigu tai ne premjera ir ne savaitgalinis spektaklis, kuris savaime kviečia labiau pasipuošti, puikiai tiks kuklesnis smart casual aprangos kodas.
Kaip stilistė atskleisiu paslaptį – bet kurį įvaizdį, tiek vyrams, tiek moterims, tinkamu teatrui gali paversti idealiai sukirptas švarkas ir teisingai parinkti aksesuarai.
Jūsų manymu, kas yra geriau – persipuošti ar pasipuošti per mažai?
Sąvoką „pasipuošti“ kiekvienas supranta skirtingai. Vienam pasipuošti reiškia apsimauti kristalais siuvinėtus džinsus ir raudoną atlasinį korsetą (tokiu atveju siūlyčiau į teatrą tiesiog nesipuošti), o kitas persipuošęs jausis avėdamas kostiuminius batus.
Ir čia noriu bakstelėti pirštu į išganingą pagalbą, kurią mums suteikia aprangos kodo nurodymas kvietime ar biliete. Drabužio silueto, audinių ir spalvų, net aksesuarų dėvėjimo gairės, kurias nuskaitome pamatę aprangos kodo pavadinimą, leidžia susirinkusiems išgyventi retą kolektyvinio bendrumo patirtį, ir tai yra nuostabu! Taigi – tiesiog norėkite tą bendrą patirtį išgyventi ir pamatysite – tikrai nujausite ir žinosite, ką daryti.
Visgi kaip dėl to perteklinio pasipuošimo, kuris dažnai balansuoja ant trukdymo kitiems ribos? Kas operos ir baleto teatre absoliučiai nedera ir bus palaikyta prastu tonu?
Sekant aprangos kodo gaires, persipuošti yra gana sudėtinga, tačiau tikrai pasitaiko atvejų, kai iš didelio rašto iš krašto išeiname taip toli, kad trukdome kitiems grožėtis reginiu. Skrybėlės, plunksnuoti lankeliai ir vualiai turėtų likti namuose ir ten palaukti, kol gausite kvietimą į vakarėlį Didžiojo Getsbio tema. Prisiminkime – konkuravimas su scenoje esančių atlikėjų kostiumais neabejotinai reiškia mados ešafotą.
Geras skonis – būtent jis atveda ten, kur pasipuošę netampame personažais. Juk tam, kad įsijaustume į šventės nuotaiką, nereikia plunksnų boa ir litro kvepalų.
Trumpa atmintinė šiuo atveju paprasta: jūsų apdarai neturi nukreipti dėmesio ar juo labiau trukdyti vaizdui, kurį žiūrovai mato scenoje, o kvepalai ir šukuosena neturi blaškyti šalia sėdinčiųjų. Keliaujant į premjerą, pagrindiniu tikslu turi likti pagarba menininkams ir jų talento šventimas, o ne įspūdinga nuotrauka prie fotosienelės.
Ar aprangos kodas galioja visiems? Pavyzdžiui, priimta manyti, kad renginyje dirbantys žurnalistai ar fotografai neprivalo laikytis puošnaus aprangos kodo taisyklių, nes jie atėjo dirbti.
Taip, renginiuose dirbantys žmonės neturi sekti kvietimuose nurodyto aprangos kodo. Čia reikėtų pabrėžti, kad galimybė pasipuošti, kurią turi kvietimus ar bilietus į premjeras gavę žmonės, yra toji papildoma vertė, leidžianti išgyventi pilną šventės patirtį. Taigi, akreditacijas darbui renginiuose gavę žmonės, apsirengę pagal svečiams skirtą aprangos kodą, tarsi „pavogtų“ kai ką, kas jiems nepriklauso.
Renginiuose dirbantieji drąsiai gali rinktis smart casual elegantišką aprangą, kuri per daug neatkreips dėmesio, bet tuo pačiu nepadarys gėdos profesiniam orumui.
O kaip dėl nuostatos, esą pigesnius bilietus aukštai balkonuose pirkę žmonės ir apsirengti gali kukliau, likti tarsi nematomi?
Tikrai nesiūlyčiau susilieti su teatro sienomis ir kilimais. Kiekvienas ateinantis klausytis meno ir grožėtis reginiu turi teisę į šventę. Tik vėlgi svarbu laikytis gero skonio bei etiketo standartų ir pagalvoti, ar oriai dėvėsite prabangius apdarus sėdėdami vietose už studentišką kainą.
Viskam savas laikas ir vieta. Jeigu pirkote kuklesnį bilietą ir sėdite toli nuo scenos, geriau pasipuoškite skoningais, bet ne ekstravagantiškais apdarais.
Kaip žinovė, kokius aksesuarus patartumėte rinktis prie black tie aprangos kodo, ypač moterims? Ar tai – ideali proga pasirodyti su šeimos brangenybėmis?
Tiesą sakant, šeimos brangenybėms teatre vietos tikrai atsirastų. Klasikinis black tie aprangos kodas numato, kad dėvimi arba prabangūs papuošalai, arba nedėvimi jokie. Tad viena kita šeimos brangenybė puikiai suskambėtų bendrame aprangos kodo kontekste.
Ko tikrai nereikėtų rinktis, net jeigu esate maištaujanti paauglė, – tai prie kelnių kabinamų grandinių, spygliuotų antkaklių ir iššaukiančio makiažo. Tai nėra vieta savo pažiūroms demonstruoti.
Pabaigai – apie spalvas: juk black tie aprangos kodas visiškai nereiškia, kad rengtis būtina tik juodai. Kokie koloristiniai eksperimentai leistini ir sveikintini, o kokius geriau iškart pamiršti?
Būtent spalvos yra aukso kasykla tiems, kurie nori šiek tiek pamaištauti, tačiau neturi piktų ketinimų sugadinti šventės kitiems. Pasteliniai tonai, nuosaikūs spalvų perėjimai, sodrios brangakmenių spalvos – visa tai gali būti laisvai derinama nenusižengiant aprangos kodui ir geram skoniui. Ir, beje, šie eksperimentai leidžiami tiek moterims, tiek vyrams.
Tik venkime drastiškų kontrastų ir išlaikykime siluetams, taip pat drabužių ilgiams taikomus aprangos kodo reikalavimus. O tada tiesiog mėgaukimės nekasdieniška patirtimi, kurią tą vakarą jums dovanoja teatras, atlikėjai ir šalia esantys žiūrovai.
