LNOBT simfoninio orkestro koncertmeisterio konkursą laimėjo 37-erių metų Dainius Peseckas.
Smuikininkų šeimoje užaugęs muzikantas yra baigęs studijas LMTA bei Briuselio Karališkojoje konservatorijoje. Anksčiau grojo LNSO bei kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“.
Prieš LNOBT konkursą D. Peseckas didelių lūkesčių nepuoselėjo, nes žinojo, kad teks varžytis su gerai pažįstamais aukščiausios klasės smuiko profesionalais.
Kas paskatino dalyvauti LNOBT surengtame orkestro koncertmeisterių konkurse?
Sutapo daug aplinkybių. Pirmoji iš jų – karantinas, suteikęs laisvo laiko, kurį galėjau skirti pasiruošimui. Kitas aspektas – konkursai į panašias pozicijas Lietuvoje vyksta labai retai. Taigi čia buvo mano šansas: arba dabar, arba niekada.
Ar galėtumėte sakyti, kad varžytis konkursuose jums patinka?
Kaip sakydavo mano ilgametė smuiko mokytoja Undinė Jagėlaitė, visi konkursai atneša brandos ir naudos muzikantui. Žinoma, laimėjimai – saldus apdovanojimas, bet pagrindinis privalumas yra asmeninis tobulėjimas, suteikiantis papildomo bagažo ateičiai. Mano kelyje būta įvairių konkursų – ir tarptautinių, ir respublikinių. Kartais pasisekdavo, kartais likdavau nusivylęs. Ne paslaptis, kad pasiruošimas konkursams reikalauja daug sunkaus darbo ir kainuoja daug bemiegių naktų, todėl džiaugsmo varžytis nejaučiu. Daug maloniau ruoštis koncertams ir įvairiems projektams, kuomet su kolegomis ne lenktyniaujama, o dirbama vardan bendro tikslo.
Tiesioginę konkurso finalo transliaciją tikriausiai stebėjo visa jūsų šeima?
Taip, ir tai pridėjo papildomo „nervuko“, nes žinojau, kad ne tik šeima, bet ir daugelis kolegų susidomėję stebi tiesioginę transliaciją. Tai buvo išskirtinis iššūkis. Bet iškart po pasirodymo sulaukiau daug palaikymo žinučių, kurios maloniai nuteikė, tad įdėtas darbas nenuėjo veltui.
Esate smuikininkų šeimos vaikas: abu tėvai groja LNSO, tėtis Algimantas Peseckas ilgus metus buvo šio orkestro koncertmeisteris. Smuiko norėjote pats ar nebuvo kur dingti?
Muziką nuolat girdėdavau, nes tėvai repetuodavo namuose. Ir, žinoma, jie turėjo idėją, kad aš būsiu muzikantas. Ar manęs atsiklausė – nepamenu. Tik prisimenu, kad iš pradžių buvau nuvestas pas fleitos mokytoją, bet galiausiai tėvai parinko smuiką. Išlaikiau stojamuosius egzaminus į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, ir taip prasidėjo mano muzikinis gyvenimas.
Kokios asmenybės tapo reikšmingos jūsų karjerai ir muzikos suvokimui?
Pirmasis mokytojas Algirdas Pocius supažindino mane su smuiku. U. Jagėlaitė suformavo esminius solinio atlikimo pagrindus. Kamerinę muziką dėstė LMTA profesoriai Rimantas Armonas ir Augustinas Vasiliauskas.
Dar pradinėse klasėse Nacionalinės filharmonijos salėje klausiausi Mstislavo Rostropovičiaus, Jurijaus Bašmeto koncertų. Vėliau atradau mokyklos fonoteką, į kurią pasiklausyti Davido Oistracho, Gidono Kremerio ir kitų legendinių muzikantų įrašų po pamokų užsukdavau vis dažniau. Kai trečiame kurse pradėjau groti kartu su „Kremerata Baltica“, didžiausią įtaką man darė pats G. Kremeris: jo fenomenalus atsidavimas muzikai, darbui ir repeticijoms. Pamenu, negalėjau patikėti savo laime, pirmą kartą spausdamas ranką Jam – legendiniam žmogui, kurio įrašų mokykloje klausiausi net nesvajodamas, kad kada nors teks bendradarbiauti. Kiekvienas koncertas su „Kremerata Baltica” atnešdavo naujų neįkainojamų patirčių ir emocijų. Per 15 metų su juo buvo apkeliautos kone visos žymiausios pasaulio koncertų salės, pradedant Niujorko „Carnegie Hall”, baigiant Tokijo „Suntory Hall”. Atlikta daugiau kaip tūkstantis koncertų, kuriuos visus labai branginu.
O kokius asmeninius prisiminimus jums kelia LNOBT?
Mano pirmosios pažintys su teatru buvo vos ketverių penkerių metukų. Kai tėtis grodavo LNOBT orkestre, į spektaklius pasiimdavo ir mane. Sėdėdavau ant kontraboso kėdės pačiame orkestro ložės kamputyje ir iš ten susidomėjęs žiūrėdavau vaikiškus spektaklius. Šiandien, kai turiu du savo vaikus, pačiam keista, kaip būdamas tokio amžiaus sugebėdavau nuo pradžios iki galo viską išklausyti netriukšmaudamas ir nebėgiodamas. Turbūt būdavau prigrasintas spektaklio metu neišleisti nė garso...
Vėliau jau su klasės draugais pradėjom vaikščioti į spektaklius, repertuaro akiratis plėtėsi. Didžiausią įspūdį paliko Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ gastrolės su M. Rostropovičiumi ir LNSO, kuriame tuo metu teko groti. Pati M. Rostropovičiaus asmenybė paliko be galo didelį įspūdį, o faktas, kad jie su S. Prokofjevu buvo draugais, projektą pakylėjo į dar aukštesnį lygį.
LNOBT orkestre pirmąkart teko trumpai padirbėti 2004 m., kai buvau dar visai jaunuolis. Tuomet čia buvo maestro Jono Aleksos era… Pamenu išskirtinę aurą, kurią aplink save buvo sukūręs neabejotinai vienas talentingiausių lietuvių dirigentų.
Jūsų žmona – irgi muzikantė. Ar savo atžalas jau spėjote supažindinti su teatro spektakliais?
Taip, žmona Lina irgi grojo smuiku, bet vėliau gyvenimas ją atitolino nuo scenos. Dabar ji veda muzikinius užsiėmimus mažiems vaikams. Kartu su dukra Liepa, kuriai devyneri, ir septynerių metų sūnumi Linu lankėmės baleto spektakliuose „Pelenė“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, o „Spragtuką“ matėme net kelis kartus. Į operas kol kas neskubėjome, nes vaikams tai sunkiau suvokiamas žanras.
Kokie pirmieji jūsų, kaip orkestro koncertmeisterio, žingsniai?
Pirmiausia stengsiuosi artimiau susipažinti su naujaisiais kolegomis ir įsigilinti į kolektyvo subtilybes ir niuansus. Operos ir baleto teatro orkestro veiklos specifika kiek kitokia, nei simfoninio ar kamerinio orkestro, todėl reiks laiko ir pastangų apsiprasti. Iš orkestro biblioketos jau pasiemiau visą pluoštą natų ir po truputėlį gilinuosi į repertuarą. Labai malonu, kad naujieji kolegos siūlosi pagelbėti ir jau dabar duoda vertingų patarimų. Netrukus pradėsime repeticijas mažose grupėse ir ruošimės ateities pasirodymams.
Kalbino Renata Baltrušaitytė
