Sergejaus Prokofjevo opera ibuvo sukurta sudėtingais laikais. Kompozitorius operą parašė būdamas vos 25-erių, tai buvo pirmasis stambus jo sceninis veikalas. Todėl nenuostabu, kad šiame kūrinyje girdėti tiek jaunatviška energija, tiek noras išreikšti save radikaliausia įmanoma kalba. Visgi pirmiausia Lošėjas yra sudėtingas psichologinis veikalas, kuriam suvokti reikia, kad publika visiškai įsigilintų į muziką ir tekstą.
Įspūdinga Lošėjo premjera, kurią rengia talentinga tarptautinė kūrybinė grupė, laukia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovų 2020 m. pradžioje. Kartu šis Prokofjevo šedevras į LNOBT sceną po ilgo laiko sugrąžina ir geriausia operos soliste pasaulyje tituluotą Asmik Grigorian.
Lietuvoje Jus dažniausiai matome dainuojančią Vilnius City Opera spektakliuose. Labai įdomu, kada paskutinį sykį dainavote LNOBT scenoje?
Kad aš atsiminčiau... Galbūt paskutinį sykį – Figaro vedybose? Arba Traviatoje? Kokiais 2008 ar 2009 m., maždaug prieš dešimt metų.
Dažnai interviu Jūsų klausia, koks jausmas dainuoti Lietuvoje. Ar išties čia kitaip?
Kitaip. Nemoku paaiškinti, kodėl. Čia visuomet daugiau jaudulio ir atsakomybė kitokia, nes žinau, kad labai daug žmonių manęs laukia ir mane myli. Kai žinau, kad iš manęs daug tikisi, pradedu save spausti ir noriu būti išties ypatinga, parodyti geriausią įmanomą variantą.
Į Lietuvą ir LNOBT grįžtate dainuoti S. Prokofjevo operoje Lošėjas. Šis pastatymas jau buvo rodomas Bazelio operos teatre. Kokie šios premjeros įspūdžiai?
Dvejopi. Šį spektaklį labai myliu – juk tai mano vyro [operos režisieriaus Vasilijaus Barchatovo. – R. M.] spektaklis. Statydami šią operą turėjome gražaus laiko kartu. Lošėjas, mano nuomone, išties nuostabi opera, pastatymas taip pat vertas dėmesio. Bet po Bazelio premjeros liko ir nekokių jausmų. Su premjera viskas buvo gerai, dainavau ten penkiolika spektaklių, bet teatras nesugebėjo šios operos parduoti... Mano Salomėjos tuomet dar nebuvo, o Lošėjas – ne ta opera, kuri sutrauktų minias. Tai ne Traviata ar Madam Baterflai, o kūrinys, kurį parduoti reikia pasistengti. Taigi jausmai labai dvejopi, nes daug spektaklių vyko pustuštėje salėje. Tai, aišku, labai nemalonu, nes jėgų atiduodi lygiai tiek pat, o rasti jų esant tokiai situacijai, kai nėra abipusio žaidimo, yra gerokai sunkiau.
Paminėjote, kad šis spektaklis – Jūsų vyro režisūrinis darbas. Ar asmeninis ryšys apsunkina, ar, priešingai, palengvina darbą, nes abiem geriau vienam kitą suprasti? Juk būna visko, ne visuomet solistai ir režisieriai susikalba.
Man taip nebūna – aš režisierius suprantu puikiai. Darbas yra darbas, namai yra namai. Tik, kai statome operą, būna, kad kartu praleidžiame dvidešimt keturias valandas per parą. Aišku, gal kiek daugiau būna kivirčų, bet tai yra mūsų laikas. Retai kartu praleidžiame tiek daug laiko, tad mūsų šeimai tai – tarsi atostogos. Dukrytei, aišku, labai didelė šventė, nes ji gali matyti mus kartu.
Papasakokite apie būsimą vaidmenį – kontroversiškąją Poliną. Kaip galėtumėte ją charakterizuoti?
Vaidmenų necharakterizuoju – aš juos gyvenu. Čia tas pats, kas charakterizuoti save. Visko joje yra. Tai įdomus, sužeistas žmogus. Vis vien ją kuriu šiek tiek panašią į save – nesivadovauju stereotipais ar charakteristikomis. Turint omenyje visą skalę nuo to, kokia Polina yra operos pradžioje, o kokia – pabaigoje, galima sakyti, kad tai visiškai skirtingi žmonės. Ji – žmogus kaip ir mes visi, o tai reiškia, kad joje visko labai daug.
Lošėjas nėra klasikinio repertuaro opera – ji statoma retokai, tam reikia nemažų pajėgų. Daug kritikų pripažįsta, kad šis kūrinys – dar ir labai sudėtingas. Ar Polina – keliantis iššūkių personažas?
Vaidmuo ne iš lengvųjų – gana pavojingas. Vaidybiškai – taip pat nelengvas. Bet vidinis operos akcentas – tenoras, tad tie, kurie laukia didžiulio sugrįžtančios Grigorian vaidmens, to nesulauks – tai ne kokia Madam Baterflai. Apskritai visa opera labiau teatrinė, nors Lošėjo muzika be galo graži. Polinos partijoje itin mažai dainuojamosios medžiagos – ji labiau rečitatyvinė, kalbamoji.
Metropolitan Opera po Lošėjo pastatymo rašė, kad klausytis šios operos, ją patirti iš esmės reikia tam tikro publikos nusiteikimo...
Be abejo, kad taip. Čia tas pats, kas eiti klausytis Voceko: arba mėgsti šią muziką, arba jos nemėgsti. Jeigu eini išgirsti melodijos, reikia pirkti bilietą į Traviatą ar Donizzeti operas. Eidamas žiūrėti spektaklio, turi žinoti, kur eini. Negali eiti klausytis Bergo ar Prokofjevo, tikėdamasis Puccini melodijos, – taip nebūna. Žmonės turi žinoti istoriją, įsivaizduoti, kokia tai muzika, kad atėję nesitikėtų gauti kažko, ko ten nebus.
Daug keliaujate, bendradarbiaujate su įvairiais režisieriais, dirigentais, trupėmis, susiduriate su įvairiausiomis režisūrinėmis koncepcijomis. Kur, Jūsų nuomone, mūsų laikais slypi operos pastatymo sėkmė? Juk jų tiek daug ir toli gražu ne visi pavykę.
Sunku pasakyti. Daug kas priklauso nuo komandos. Labai svarbūs yra atlikėjai. Laikai keičiasi ir aš jaučiu, kad šiuo metu vyksta didžiulė kaita. Opera keisis ir vėl. Pradedama vėl ieškoti garso, kurį kažkada praradome dėl pastatymų. Jų būtinai reikėjo, nes opera privalėjo keistis. Reikėjo visų tų režisūrinių koncepcijų, bet jos išsisėmė – visko jau buvo ir šis etapas seniai atgyventas. Dabar vėl bandoma ieškoti kitokių tendencijų ir aš jaučiu, kad būtent garso, kiek įmanoma, stengiamasi ieškoti. Tik šis laikotarpis, aišku, užtruks, nes surasti garsą – ne vienos dienos darbas. Tai beprotiškai sunku, nes reiškia, kad reikės auginti visą dainininkų, išmanančių, kaip dainuoti, kartą. Tai užtruks labai ilgi.
Tad sakote, kad dabar operos scenose – daugiau aktorių, o ne dainininkų?
Šimtu procentų taip manau ir save įrašau į tos pačios kartos dainininkų sąrašą. Mums neduodama laiko, nes operoje klesti jaunystės kultas. Norima, kad dainininkai daugiau mažiau atitiktų personažų amžių, kas operoje visiškai nerealu. Aišku, įvairių kategorijų balsų situacija šiek tiek skiriasi. Tačiau tokio plano balso kaip maniškis rimtą karjerą galima pradėti maždaug 35 metų – kaip kad aš ir pradėjau. O mums nori tokius vaidmenis duoti nuo 25-erių. Spaudžia ir sistema, spaudžiame save ir patys. Gyvename laike, kai viskas vyksta labai greitai. Mes turime būti greiti, norime būti greiti, o yra, kaip yra. Būna, kad 35–37 metų dainininkai jau išeina į pensiją, nes nėra pasirengę kilnoti tokio svorio, kokį jiems duoda. Mano istorija gal kiek kitokia, nes man be galo svarbu išmokti, atrasti – tą darau kiekvieną dieną. Ieškau ir ieškosiu. Daugeliui mūsų laikais labai svarbu būti žvaigžde. Visi nori patirti sėkmę labai greitai, bet mažai kas nori būti profesionalai. Dėl to labai daug svarbių dalykų tiesiog pasimeta.
Grįžkime prie Lošėjo. Istoriškai žvelgiant, ne vienas kritikas svarstė, kodėl tokia tarsi smulki tema patraukė dviejų didžių kūrėjų – Dostojevskio ir Prokofjevo – dėmesį...
Dostojevskis pats buvo lošėjas. Tad tema ne patraukė jo dėmesį – jis tiesiog pats toks buvo.
O ar įmanoma ieškoti Lošėjo paralelių su mūsų dienomis – apibūdinant mūsų visuomenės būvį, aktualią problematiką? Žiūrovams patinka tokias paraleles brėžti. Ar šioje operoje taip pat galima to tikėtis?
Lošėjų buvo visada, yra ir šiandien, turbūt dar daugybę metų, kol bus žmogus, jų bus. Bet nežinau, ar ši opera yra apie lošimą, apie priklausomybę. Kaip ir Pikų dama, Lošėjas man – ne apie lošimą. Šioje operoje yra daug kitų dalykų, ir kiekvienas su savimi šią istoriją išsineš individualiai, labai skirtingai. Vieni galbūt labiau žvelgs į lošimą, kiti – į žmogiškąją pusę. O paralelių, manau, galima rasti kiekvienoje operoje.
Pastarieji metai Jums – išskirtinai sėkmingi. Svaiginanti Salomėjos sėkmė, tarptautinių operos apdovanojimų ceremonijoje – geriausios metų solistės vardas, įtakingo žurnalo Opernwelt suteiktas Metų dainininkės titulas, debiutas La Scala teatre – galima būtų vardyti be galo. Rodos, visos profesinės viršukalnės pasiektos ir sunku kur aukščiau bekilti. Kokie tolesni profesiniai norai, lūkesčiai, kuriuos labai norėtųsi įgyvendinti?
Niekas dar nepasiekta – mano kelias tik prasidėjo. Tiesiog Salomėja pavyko tokia didelė, kad aš, dar nepadainavusi daugybėje teatrų, daugelyje jų debiutuoju visai kitu statusu. Šiemet debiutavau La Scaloje, kitą sezoną numatytas debiutas Vienoje, Niujorko Metropolitan Opera teatre. Salomėjos vaidmuo man suteikė galimybę debiutuoti turint gerokai daugiau laisvės ir teisės rinktis. Tačiau, gink Dieve, dar niekas nepasiekta – tai tik pati pradžia, pirmieji žingsniai į plačiuosius vandenis. Mano vienintelis noras, svajonė, kad užtektų jėgų ir sveikatos nesustoti ir tuos metus, kuriuos turiu, kurie turėtų būti patys darbingiausi, viskas eitųsi taip pat, kaip ir dabar.
Kalbino Rasa Murauskaitė
