Dovanų kuponai    Abonementai    

Repertuaras

Leonard Bernstein

KANDIDAS

Koncertai

Kaina: 30 - 200 Lt. (8.69 €) - (57.92 €)

Populiariausias Brodvėjuje Voltero ir Bernsteino kūrinys!


Leonard Bernstein
KANDIDAS
Candide
2 v.  miuziklas  anglų / lietuvių kalba

koncertinis atlikimas

Dirigentas Martynas Staškus
Režisierius Gediminas Šeduikis
Dailininkas Kristijonas Siparis
Šviesų dailininkas Levas Kleinas
Choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas

Dainuoja Edmundas Seilius, Joana Gedmintaitė, Vytautas Juozapaitis, Laima Jonutytė, Regina Šilinskaitė, Audrius Rubežius, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis, Rafailas Karpis, Liudas Norvaišas
Dalyvauja LNOBT choras, LNOBT simfoninis orkestras

Bilietų kainos 35, 45, 55, 65, 80, 200 Lt.

 

Kandidas, arba Optimizmas Prancūzijoje, Amerikoje ir Lietuvoje

1759 m. Prancūzijoje pasirodė vieno žymiausių XVIII a. mąstytojų, satyriko ir filosofo Voltaire’o apsakymas Kandidas, arba Optimizmas (Candide, ou l’Optimisme), pasirašytas Monsieur le docteur Ralph slapyvardžiu. Kaip Voltaire’ui buvo įprasta, knyga sukėlė didelį skandalą, o kartu sulaukė didelio susidomėjimo. Slapta išspausdinta, dėl savo politinės satyros, religinio piktžodžiavimo ir socialinės kritikos ji tuoj pat buvo uždrausta.
Juokingai liūdna, kupina ironijos filosofinė apysaka buvo sukurta kaip literatūrinė G. W. von Leibnitzo optimizmo teorijos parodija. Pasak šios teorijos, optimizmas veriasi kaip tikėjimas, kad gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių ir kad visi kiti pasauliai, net jei tokie ir egzistuotų, nebūtinai turėtų būti geresni už mūsiškį. Toks optimizmas remiasi krikščioniška Dievo dalyvavimo pasaulyje koncepcija. Na, o Voltaire’o nuomone, Dievas kaip pirminė priežastis egzistavo, bet vėliau į pasaulio raidą nesikišo. Gėris ir blogis, manė Kandido autorius, yra žemiškos žmonių veiklos pasaulyje rezultatas.
Po 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimo, nusinešusio 75 tūkstančius gyvybių, sukrėstas Voltaire’as pareiškė, kad Dievo malonė neegzistuoja. Optimizmas jam atrodė tarsi pasityčiojimas iš žmonių kančių ir bejėgiškumo susidūrus su stichija bei tokiomis ydomis kaip godumas, žiaurumas, tamsumas ir prietarai. Voltaire’as nerado atsakymo į skausmingiausius patirties ir egzistencijos klausimus, tad apysakos herojaus Kandido mokytoją Panglosą jis pavertė tikra filosofo karikatūra: nesvarbu, kas įvyktų – ligų epidemijos, masinės žudynės ar stichinės nelaimės, – šis veikėjas kaip papūga kartoja, kad visa, kas vyksta, veda tik į gera ir kad mes gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių. Keliaujančius per pasaulį kūrinio veikėjus ištinka visos įmanomos bėdos, bet Panglosas vis tiek nepaliauja tikėti, kad viskas bus gerai. Ar tikrai?
Siekdamas parodyti, kad neigimas negali būti visa ko atsakas, Voltaire’as sukūrė Prokuratės personažą, kuriam nėra nei įdomių, nei vertingų dalykų. Tuo mąstytojas lyg ir sako: norėdamas visur gali matyti tik blogį ir dekadansą, o gėris ir grožis tau neegzistuos, bet juk tai tėra išankstinio požiūrio nulemtas vaizdas. Net jei Dievo malonės nėra, pasaulį žmonės gali padaryti geresnį.

Po dviejų šimtmečių, 1956 m., Niujorko Broadway teatre įvyko Leonardo Bernsteino (1918–1990) miuziklo Kandidas premjera.
Pasak leidinio The New York Times, Bernsteinas yra „vienas genialiausių, talentingiausių ir labiausiai vertinamų muzikų per visą Amerikos istoriją“. Tai vienas pirmųjų JAV gimusių, čia išsilavinimą įgijusių ir visame pasaulyje išgarsėjusių kūrėjų – kompozitorius, dirigentas, muzikos kritikas, pedagogas ir pianistas.
Pagrindinė Bernsteino kaip dirigento veikla susijusi su New York Philharmonic orkestru, su kuriuo jis dirbo beveik 30 metų. Begalė koncertų su šiuo garsiu kolektyvu Amerikoje ir svetur pelnė maestro Dirigento Laureato vardą (1988 m. tokį pat titulą jam suteikė Izraelio filharmonija). Beje, Bernsteinas buvo pirmas amerikietis, dirigavęs operą Milano Teatro alla Scala. Tai buvo 1953 m. Cherubini Medėja su Maria Callas.
Sunku suvokti, kaip tokia be galo plati koncertinė, kūrybinė, organizacinė, edukacinė ir pedagoginė Bernsteino veikla sutilpo į vieno gyvenimo rėmus. Per savo karjerą jis pelnė begalę garbingiausių muzikos ir teatro apdovanojimų Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Nacionalinius garbės apdovanojimus jam skyrė Danija, Italija, Izraelis, Meksika, Prancūzija ir Vokietija.

Kaip kompozitorius Bernsteinas dažnai rinkosi eklektikos kelią – jungė džiazo, tradicinės žydų muzikos ir teatro muzikos elementus, pasitelkdamas tokių kompozitorių kaip Aaronas Coplandas, Igoris Stravinskis, Darius Milhaud ar George’as Gerschwinas stilistines nuorodas. Jo miuziklas Vestsaido istorija nutrynė klasikinę ir populiariąją muziką skyrusią ribą.
Pats kūrėjas sakė, kad savo darbais jis pirmiausia siekia bendrauti su publika, tad visus jo kūrinius, tarp jų ir simfonijas bei koncertinius veikalus, galima laikyti teatriniais kūriniais. Bernsteino muzikai tenka svarbi vieta viso pasaulio orkestrų repertuare.

Kandidas pirmą kartą buvo atliktas Niujorko Broadway teatre 1956 m. gruodžio 1 d. Iš pradžių kūrinys buvo sutiktas ne itin palankiai, bet ilgainiui jam pavyko pakeisti nelabai entuziastingą pirminę kritikų ir žiūrovų reakciją ir nepaprastai išpopuliarėti. Pats Bernsteinas šį kūrinį vadino operete, tuo norėdamas pabrėžti sąsajas su europine tradicija. Vis dėlto ši jo muzika pirmiausia sietina su amerikietiškojo miuziklo skambesiu ir turi visus būdingiausius šio žanro bruožus.
„Voltaire’o šedevras – ši sudėtinga „storaodė“ novelė – įkvėpė dramaturgę Lillianą Hellman ir mane šiek tiek pasitaškyti muzika. Iššūkiu mums tapo galimybė dramatizuoti ir apvilkti muzikos apdaru geliančią Kandido satyrą, tuo pat metu stengiantis nepaversti jos burleska. Štai kodėl šį Broadway’aus šou pavadinime operete – tai leido mums žaisti laiku, erdve ir muzikos stiliumi (na, žinoma, tada mes buvome 35 metais jaunesni ir galėjome tai sau leisti)“, – 1989 m. rašė Bernsteinas.
Kandidas buvo sukurtas kaip savotiškas asmeninis meilės Europos muzikai laiškas. „Tai amerikiečių Valentino dovana Europai, – sakė kompozitorius. – Tai pastišas, eklektika – šie du elementai yra viso kūrinio pagrindas. Spektaklio uvertiūroje, galima sakyti, yra viskas, ką dievinu Gilbert’o ir Sullivano, Offenbacho, net Bellini’o muzikoje.“
Po 1956 m. premjeros Broadway teatre Kandidas buvo statomas ir vėliau. 1957, 2004 ir 2005 m. šis kūrinys buvo atliktas su New York Philharmonic orkestru, Bernsteino Kandidą statė New York City Opera, Scottish Opera, Royal National Theatre, Théâtre du Châtelet, Goodman Theatre (Čikaga), Shakespeare Theatre ir kt.
2012 m. šis miuziklas pirmą kartą skamba Lietuvoje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

 

Siužetas

Vestfalija, barono Tander-ten-Troncko pilis. Daktaras Panglosas keturiems jaunuoliams dėsto savo gyvenimo filosofiją: visa, kas vyksta šiame geriausiame iš visų įmanomų pasaulių, įskaitant gyvates ir karą, yra tik į naudą. Jaunieji paskaitos klausytojai – tai gražuoliai barono vaikai Kunigunda ir Maksimilianas, jų nesantuokinis pusbrolis Kandidas ir tarnaitė Paketė. Kandidas ir Kunigunda įsimyli vienas kitą, bet kai jų jausmai iškyla į dienos šviesą, Kandidas išvejamas iš barono valdų ir gudrumu priverčiamas stoti į Bulgarijos kariuomenę, kuri nuniokoja jo tėvynę. Netekęs visko, kas brangu, Kandidas patiria begalę nelaimių, išbandymų ir pagaliau atsiduria Portugalijoje, kur suranda išprievartautą ir leisgyvę Kunigundą. Elgetaujantis Panglosas irgi čia, tačiau laisve džiaugiasi neilgai – jį ir Kandidą nuteisia ispanų inkvizicija, ir Panglosas baigia savo dienas kartuvėse. Su kilmingos kurtizanės Senosios damos pagalba Kandidui pavyksta drauge su Kunigunda pasprukti, ir trijulė leidžiasi į šiurpių nuotykių kupiną kelionę ieškoti Naujojo pasaulio.
Naujasis pasaulis iš karto pažeria staigmenų – mūsų veikėjai netikėtai sutinka moterimi persirengusį Maksimilianą ir Paketę, kuriuos Kartaginos gubernatorius ką tik nusipirko kaip žavingus savo haremo priedus. Pakerėtas Kunigundos grožio, gubernatorius siūlosi ją vesti; užuodusi neblogus pinigus, Senoji dama įkalba Kandidą sprukti. Vėl atskirtas nuo draugų, Kandidas palieka Naująjį pasaulį ir grįžta per vandenyną namo. Netrukus tą patį padaro Maksimilianas, Paketė ir net Kunigunda. Pastaroji įsidarbina kazino prostitute. Nuskurdę ir iškankinti gyvenimo negandų, jie susitinka Panglosą, kuris, pasirodo, išvengė mirties kartuvėse. Likimo vėtyti ir mėtyti, visi pagaliau sutaria gyventi pagal naują filosofiją, kuri moko, kad „saldžiausios gėlės, puikiausi medžiai auga iš žemės kiečiausios“.







Pasidalink:

Atgal