Dovanų kuponai      

Naujienos

X operos seminaras: Operos teatrai, nebijokite naujovių!

„Operos teatrai, nebijokite naujovių, ir publika bus jums dėkinga!“ – tai viena iš išvadų, prie kurių prieita X tarptautinio operos seminaro „Prancūzų operos akiratyje“ metu. Renginys vyko spalio 17 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Apie prancūzų operas ir apskritai rečiau statomą repertuarą diskutavo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Slovėnijos operos žinovai.

Iš tiesų šį sakinį baigiamąją diskusiją meistriškai vedusi menų vadybos konsultantė iš Rygos Leonarda Kestere iškėlė kaip seminaro šūkį, apibendrinantį ne tik Lietuvos, bet visų minėtų kraštų patirtį, susijusią su prancūzų opera: „Grąžinkite prancūzų operą į sceną! Operos teatrų vadovai ir jų komandos, nedvejokite, neisibaiminkite, sunkiai dirbkite, komunikuokite, ir publika bus jums dėkinga!“

X tarptautinį operos seminarą skirti prancūzų operai paskatino Jules’io Massenet „MANON“ premjera LNOBT. Ji parodė, kad prancūzų opera Lietuvoje vis dar laikoma nepažinta estetine teritorija. Nors Georges’o Bizet „KARMEN“ turbūt niekada nebuvo dingusi iš Lietuvos kaip ir daugelio pasaulio teatrų scenų, tačiau jei paieškotume kitų prancūziškų pavadinimų, išskyrus su „KARMEN“ populiarumu besidalijantį Charles’io Gounod „Faustą“, toli gražu ne visur pamatytume „MANON“, „Verterio“, „Lakmė“, „Samsono ir Dalilos“ ir kt. pavadinimus (ypač jei kalbame ne apie pasaulines operos metropolijas). Kodėl?

Seminarą atidaręs ir sveikinimo žodį taręs muzikologas prof. Jonas Bruveris samprotavo, jog prancūzų operoje palyginus su itališkąja svarbesnė yra pati drama – ne gražios, įsimenančios temos, melodijos, kurias po spektaklio žiūrovai gali niūniuoti, bet spektaklis kaip muzikos drama. O tai galbūt lemia menkesnį prancūzų operos populiarumą palyginus su itališkąja.
Iš čia – dar viena seminaro išvada: „Grąžinkite dramą į operos sceną!“

Kalbant apie Lietuvos situaciją vis dėlto verta prisiminti, kad tarpukariu Valstybės teatre Kaune prancūzų opera klestėjo. Kaip pranešime „Prancūzų opera Lietuvoje – pamiršta tradicija“ sakė muzikologė Beata Baublinskienė, nuo 1922 iki 1939 m. (t. y., nuo „Fausto“ iki „MANON“ pastatymų) Kaune buvo inscenizuota 15 skirtingų veikalų, sulaukusių net 26 pastatymų. Pokariu Vilniuje nuo 1948 m., kai OBT iš Kauno persikėlė į sostinę, prancūzų opera vis dar buvo populiari: iki 1974 m. (kai OBT įsikėlė į savo dabartinius rūmus) buvo pastatyta 11 prancūziškų operų ir įvyko 22 premjeros. Įdomu, kad susidomėjimas prancūzų opera ženkliai smuko po 1974 m., ir toks nedažnas ritmas išliko iki mūsų dienų, tačiau pastarąjį dešimtmetį imtasi gana retų veikalų – Jacques’o Fromentalio Halevy „Žydės“ ir dabartinės „MANON“.
Taigi – klausimas: tokia padėtis yra gera, normali, ar liudija trūkumą?

Palyginus su Estijos nacionaliniu operos ir baleto teatru, kuriame šiuo metu rodomas tik „Faustas“, su Baltarusijos operos ir baleto teatru Minske, kur per visus jo veiklos metus iš prancūzų operų pastatyta tik „KARMEN“, bei su Latvijos nacionaline opera, kurios repertuare šiuo metu, regis, iš viso nėra prancūzų operų, Vilniuje padėtis gana gera. Tačiau kodėl prancūzų opera visame mūsų regione nėra populiari?

Istorinį kontekstą suteikė Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorės, operos tyrinėtojos Kristel Pappel pranešimas „Prancūzų opera Estijoje: tranzitas iš Vokietijos, įtaka iš Rusijos?“. Prancūzų operas 19 amžiuje Taline ir kituose Estijos miestuose vaidino vokiečių operos trupės, o bendra kultūrinė atmosfera buvo įtakojama netoli esančio Rusijos imperijos (kuriai priklausė ir tuometinė Estija) centro Sankt Peterburgo. Beje, rodomas repertuaras (G. Meyerbeerio, D. Aubero ir kitų tuo metu populiarių autorių komiškosios bei „grand opera“ žanro operos) buvo statomas ir Vilniuje. Muzikologė aptarė ir šių dienų operos padėtį bei pademonstravo ištraukas iš Estijos OBT „Fausto“: Dmitrijaus Bertmano statytame spektaklyje pagrindinis dėmesys skiriamas Mefistofeliui, kurį atlieka įspūdingo stoto suomių bosas, o Valpurgijos nakties scena sukurta kaip „Pussy Riot“ aktyvisčių šėlsmas.

Istorinę seminaro liniją pratęsė susidomėjimo sulaukęs Poznanės A. Mickevičiaus universiteto profesoriaus Ryszardo Danieliaus Golianeko pranešimas „Tarp itališkojo „bel canto“ ir prancūziškosios „Grand Opéra“: Giuseppe’s (Josepho) Poniatowskio opera „Pierre de Médicis“. Romoje gimęs Giuseppe (Josephas) Poniatowskis buvo paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto sūnus. Jis buvo kompozitorius mėgėjas, tačiau jo operoms nestigo populiarumo – „Pierre de Médicis“ 1860 m. Paryžiuje sulaukė didžiulės sėkmės, tuo tarpu kai R. Wagnerio „TANHOIZERIS“ toje pat scenoje buvo nušvilptas.
R. D. Golianekas nurodė tipiškas itališkosios ir prancūziškosios operos savybes, būdingas šiai Poniatowskio operai: vienas iš prancūziškosios „grand opera“ bruožų – itin aukštos natos pagrindinio tenoro partijoje. Įdomu, kad dėl šių aukštų natų, sunkiai įkandamų vietiniams dainininkams, 1785–1790 m. Vilniaus miesto teatro įkūrėjas Wojciechas Bogusławskis itin rezervuotai žvelgė į prancūzų „grand opera“ ir matyt todėl Vilniuje statė prancūzų komiškąsias operas (iš B. Baublinskienės pranešimo).

Slovėnų operos antropologas Vlado Kotnikas pranešime „Tautos ir jų primadonos“ nagrinėjo primadonos fenomeną kaip kultūros politikos ir operos vadybos veiksnį. Primadonos fenomenas nėra jokia atgyvena, jis aktualus ir šių dienų visuomenei bei parankus žiniasklaidai, nes tautos mielai tapatinasi su savo primadonomis, jomis didžiuojasi (puikus pavyzdys – Violeta Urmana). Primadonos naudingos ir teatrams (bei atvirkščiai), kurie, vis dėlto, ypač provincinėje terpėje ne visada moka pasinaudoti primadonų „socialiniu kapitalu“.
Diskusijų metu paminėtas ir lygiagretus primadonai „primo uomo“ fenomenas: seminaro klausęsis teatrologas Martynas Petrikas priminė, kad prieškariu Kipras Petrauskas buvo tikra Kauno ir visos Lietuvos žvaigždė, įkūnijęs ne tik operos, bet ir tautos pasiekimus (turint minty jo šlovingą karjerą užsienio teatruose).

Filosofijos mokslus baigusi, o šiuo metu aktyvi operos kritikė Olga Borščiova iš Minsko parengė įdomų pranešimą apie MANON paveikslą mene „MANON Lesko kaip archetipinė figūra: kurtizanės paveikslas XVIII–XX a. mene ir literatūroje“. Šis pranešimas priartino seminaro dalyvius prie „MANON“ spektaklio, kuris tą pat vakarą rodytas LNOBT.
Recenzijų konkurse nutarę dalyvauti kritikai stebėjo spektaklį. Geriausios recenzijos bus spausdinamos LNOBT žurnale „Bravissimo“ bei skelbiamos internete.
Seminaro pranešimai taip pat bus publikuojami. X tarptautinį operos seminarą iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Pabaigai – dar keletas išvadų, prie kurių prieita diskutuojant (ir kurias suformulavo L. Kestere): 1) svarbu atkreipti dėmesį į jaunųjų solistų lavinimą – šiuo atveju prancūzų kalbos tarties ir dainavimo įgūdžiai turėtų būti diegami jau akademijose; 2) operos teatrams ir jų vadovams nevertėtų bijoti rečiau statomų veikalų (pvz., Slovėnijoje pastaraisiais metais L. Delibes’o „Lakmė“ tapo sėkme), be abejo, čia svarbi rinkodara ir komunikacija su publika; 3) sveikintinos techninės spektaklių naujovės (pvz., G. Poniatowskio „Pierre de Médicis“ spektaklyje Paryžiuje pirmą kartą scenoje panaudotas dujinis apšvietimas); 4) svarbūs yra tarptautiniai atlikėjų ir statytojų mainai, nes menininkai „atsiveža“ kitokią, neretai autentišką interpretavimo tradiciją; 4) pagaliau ir valstybė galėtų prisiimti didesnę atsakomybę – svarbu skirti apdovanojimus geriausiems menininkams, tačiau ne tik saviems (pvz., savoms primadonoms), bet ir tam tikroje nacionalinėje scenoje dirbantiems užsienio atlikėjams, nes apdovanojimą pelnęs užsienio menininkas prisidės prie to krašto vardo sklaidos tarptautinėje erdvėje.

Ar šie „patarimai“ pamatuoti, ir kiek iš jų jau įgyvendinta Lietuvoje bei visame mūsų regione? Atviri klausimai tolesnei diskusijai.

2015 10 22
Beata Baublinskienė

Martyno Aleksos nuotraukose: 1) Seminarą atidaręs prof. Jonas Bruveris, 2) Beata Baublinskienė, 3) Kristel Pappel, 4) Olga Borščiova, 5) Leonarda Kestere ir Živilė Ramoškaitė, 6) Ryszard Daniel Golianek, 7) Edmundas Gedgaudas, 8) Ž. Ramoškaitė, J. Bruveris ir E. Gedgaudas, 9) Seminaro klausytojai - Asta ir Martynas Petrikai, iš dešinės - Jūratė Burokaitė, 10) Opera besidomintis jaunimas, 11) Atidarymas, 12) Vlado Kotnik, 13) Pirmąją renginio dalį moderavusi Ž. Ramoškaitė ir B. Baublinskienė, 14) Vertėjos Auksė Kuokštienė ir Gražina Karpuvienė. 




Pasidalink: