Naujienos

Sandra Janušaitė apie operą „Žydė“: visi mes tikime tą patį Dievą

„Tai fantastiška opera ir, sakyčiau, gyvenimiška. Čia susipina džiaugsmas ir skausmas“, – apie Jacques’o Fromentalio Halevy operą „Žydė“ sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, vienas skambiausių Lietuvos operos scenos balsų, Sandra Janušaitė. Čio Čio san, Tatjana („EUGENIJUS ONEGINAS“), Desdemona („OTELAS“), Mikaela („KARMEN“) – tai tik keletas vaidmenų iš dainininkės parengtų operų sąrašo. Ypatingą vietą jame užima Rachelė „Žydėje“, kur aršios religinės nesantaikos fone rutuliojasi uždrausta žydaitės Rachelės ir studentu apsimetusio imperijos princo, kataliko Leopoldo meilė. Dviejose barikadų pusėse – aršus katalikybės išpažinėjęs Kardinolas de Bronji ir ne mažiau užsispyręs Žydas Eleazaras. Pastarųjų mėnesių įvykiai tiek Lietuvos kultūros gyvenime, tiek pasaulyje rodo, kad religijos klausimai opūs ir šiandien, o tokios temos kaip meilė ir neapykanta, pareiga ir išdavystė, pagaliau, šeima rūpi visiems ir visada. Kalbiname Sandrą Janušaitę.

Artimiausias Jūsų pasirodymas – lapkričio 29 d. operoje „Žydė“. Ką Jums reiškia šis spektaklis?
Tai fantastiška opera ir, sakyčiau, gyvenimiška. Čia susipina džiaugsmas ir skausmas, be to, svarbus religinių nesantaikų motyvas, kurio aktualumas, kaip matome, neblėsta ir mūsų dienomis. Manau, visi mes tikime tą patį Dievą, tačiau mus supriešina religiniai nesutarimai. Antai operos finale tikras tėvas (kardinolas de Bronji) pasiunčia myriop savo dukrą, to net neįtardamas, nes baisią paslaptį Rachelę kaip savo atžalą užauginęs Eleazaras, apakintas keršto, atskleidžia tik po laiko...

Ar Rachelės partija sudėtinga dainuoti?
Tai labai intensyvus vaidmuo – tiek dainavimo, tiek aktoriniu požiūriu: 2 valandas beveik neišeinu iš scenos. Režisieriaus Günterio Krämerio spektaklis labai tiksliai sumanytas, taip pat ir psichologiniu požiūriu, iš atlikėjų ši opera pareikalauja visiško atsidavimo personažui. Vokaliai Rachelę palyginčiau su G. Puccini Čio Čio san.
Dainuojant Rachelę netrūksta ir lyrinių koloratūrinių vietų, ir subtilaus dainavimo tiek solo, tiek ansamblinėse scenose. Kartu reikia su dideliu jausmu dainuoti. Žodžiu, turi dainuoti ir didingai, ir lyriškai – tai priklauso nuo Rachelės būsenos. Vokalinė partija išties nėra lengva.

Pakalbėkime plačiau. „Žydės“ režisierius Günteris Krämeris buvo labai reiklus atlikėjams, jie turėjo tiksliai atitikti jo spektaklio matymą. Toks režisūrinis diktatas, pavadinkime, šiuo metu labai paplitęs operos scenose. Tačiau savą viziją visuomet turi ir dirigentas. Kiek režisierius ir dirigentas turi įtakos dainininkui kuriant personažą?
Nemanau, kad dainininkas yra baltas lapas, kuriame kiekvienas statytojas galėtų rašyti savo meninį tekstą. Tam tikrą viziją ir personažo dinamiką vaizduotėje dainininkas iš dalies susikuria pats. Ateidamas į repeticiją jis jau turi savo vaidmens schemą, kuri išryškėjo skaitant muzikinį tekstą. Pirmosiose bendrose repeticijose mes, dainininkai, jau turime būti patys išsinagrinėję tiek psichologinius, tiek muzikinius vaidmens aspektus. Tačiau, žinoma, dainininko vizija nėra galutinė. Dirigentas visada pakoreguoja vaidmenį repeticijose su ansambliais ir orkestru. O tik paskui pasirodo Ponas Režisierius.

Ir viską sujaukia?
Sakykime, šiek tiek sujaukia – įleidžia naujo vėjo, o tai visada gerai. Pažiūrėkite į upelį – kodėl jis toks tyras ir švarus? Dėl to, kad nuolat teka, upelio vanduo vis atsinaujina. Taip ir scenoje: nauji vėjai, gerąja prasme – skersvėjis labai puiku, aš tuo būnu labai patenkinta.
Tiesą sakant, kai buvo statoma „Žydė“, tik stebėjau repeticijas, mat buvau įtraukta į antrąją atlikėjų sudėtį. Tačiau labai įdėmiai viską žymėjausi ir galiu pasakyti, kad visiškai sutinku su režisieriaus traktuote. Kai dirbu, išsikeliu aukštą kūrybinę kartelę. Žinoma, visuomet stengiuosi įsiklausyti ir į dirigento, ir į režisieriaus mintis – suderinti jų norus su savais, taip pat – su kompozitoriaus sumanymu.

Esate lyg tarp trijų valdžių – režisieriaus, dirigento ir kompozitoriaus. Tačiau režisierius ir dirigentas Jus valdo čia ir dabar, o štai kompozitorius, sakykim, iš dangaus.
Bet jo muzika yra čia!

Kokios vaidybinės užduotys Jums, dažnai atliekančiai pagrindinius vaidmenis, tenka mūsų dienų operų pastatymuose?
Džiaugiuosi, kad mūsų laikų operoje draminio veiksmo ieškoma ne vien kompozitoriaus sukurtoje partitūroje, vokalinėje partijoje ar jo paties ranka rašytose remarkose. Šiuolaikiniai operų režisieriai siekia operinį dainavimą glaudžiai susieti su judesiu, nes kaip tik judesiai ir kūno kalba kreipia į pasąmonę. Tai labai svarbu: kuo raiškesnis judesys scenoje, tuo informatyvesnis ir paveikesnis psichologinis kuriamo veikėjo portretas. Ir aš tam tikrai pritariu. Žinoma, operoje pirmiausia klausomasi dainavimo, tačiau man teko aktorinės bangos operoje laikotarpis, kai siekiama kuo glaudesnės dainavimo ir aktorystės jungties. Iš pradžių būna labai sunku, bet drauge su režisieriumi įgyvendinant pasiūlytas judesio ir vaidybos idėjas galutinis rezultatas tampa psichologiškai pagrįstas, man pačiai suprantamas ir priimtinas, todėl natūraliai ir lengvai įgyvendinamas. Kitaip tariant, mums, dainininkams, svarbiausia ne vien plikas natas dainuoti, bet gebėti pajausti būseną ir turėti priemonių, kaip ją išreikšti. Todėl man labai svarbios ne tik kompozitoriaus, bet ir dirigento, o ypač režisieriaus dramaturginės vizijos. Daugelyje mano dainuotų spektaklių jos nesikerta. Ypač tai pasakytina apie G. Krämerio statytą „Žydę“: čia muzikinė ir draminė spektaklio plotmės nepaprastai sklandžiai viena kitą papildo, artistams suteikdamos papildomų aktorinės raiškos galimybių.
Dainuodama scenoje, persikūniju – jau esu ne Sandra, o Rachelė, Tatjana, Mikaela, Čio Čio san... Išgyvenu visus herojės jausmus.

Sandra, o ką Jūs patartumėte jaunoms merginoms, pasukusioms į solinį dainavimą? Kaip lavinti balsą, kur ieškotis pedagogų – užsienyje ar čia, Lietuvoje? Ko joms tektų atsisakyti, o ką vertėtų atrasti?
Galbūt pasirodys keista, bet patarčiau iš pradžių padainuoti chore ir pasimokyti chorinio dirigavimo. Dainavimas chore moko preciziškai išgirsti ir atlikti kūrinio detales, o dirigavimas padeda labai gerai suvokti, aprėpti kūrinio visumą. Taip pat labai svarbi savidrausmė, fizinis ir psichologinis pasirengimas. „Scenoje turi atrodyti kaip karalienė!“ – sakydavo Vlada Mikštaitė, o tai reiškia ir gerą laikyseną, ir dvasinę tvirtybę. Aš pačias geriausias dainavimo ir aktorinio meistriškumo pamokas gavau Lietuvoje, tačiau vienos taisyklės čia nėra – puikių pedagogų esti visur, tik reikia atsikratyti nereikalingų baimių, išlaisvinti smalsumą ir pažinimo troškulį. O tada belieka tikėti savimi ir daug daug dirbti.

Pokalbio pabaigai: kokie Jūsų ateities planai?
Šiuo metu greta dainavimo repertuariniuose spektakliuose (sausį dainuosiu Tatjaną, Čio Čio san, Mikaelą) rengiu Elzą kovo mėnesį numatomai Richardo Wagnerio operos „LOHENGRINAS“ premjerai. Tai tokia graži muzika!.. O nuo rudens dviem sezonams išvykstu dirbti į Eseno operos teatrą.

Linkime Jums sėkmės! Ir laukiame Rachelės, kurią netrukus scenoje įkūnysite su solistais Kristianu Benediktu (Eleazaras), Edmundu Seiliumi (Leopoldas), Regina Šilinskaite (Eudoksija), Arūnu Malikėnu ir Deividu Staponkumi, diriguojant maestro Martynui Staškui.

Dalia Sverdiolienė, Beata Baublinskienė




Pasidalink: