Dovanų kuponai      

Naujienos

Operos solistė Sofija Jonaitytė švenčia jubiliejų: „Mezginiai dar palauks“

Gidė, kurios vedamos ekskursijos po teatrą (nesvarbu, kokio amžiaus ekskursantai vaikščiotų iš paskos) retai kada sutelpa į laiko rėmus. Žmogus, kuriam neregėtų užkampių teatre tiesiog nėra, o erdvės jame visuomet per mažai: „Tai gal imkim ir įrenkim edukacinių renginių salę ant teatro stogo?..“ 

Sofija Jonaitytė – artistė, kuriai puikiai dera apibūdinimas „teatro žmogus“. Tiesą sakant, reiktų gerai paieškoti labiau šio teatro žmogaus negu jinai, vaikščiojanti po didingą LNOBT pastatą nuo pat jo atidarymo 1974 m.
Tuomet į pirmąjį naujuose rūmuose premjerai rengiamą spektaklį – Aleksandro Borodino operą „Kunigaikštis Igoris“ – dirigentas Vytautas Viržonis nutarė pakviesti keletą balsingesnių studenčių, kad geriau skambėtų choro „viršūnės“. Atranką į operos solistes pavyko įveikti ir Lietuvos konservatorijos ketvirtakursei S. Jonaitytei.
Netrukus jai buvo patikėtas Margaritos vaidmuo Charles‘io Gounod operoje „Faustas“, o vėliau laukė Serapina Giovanni Pergolesi operoje „Tarnaitė Ponia“, Tatjana Piotro Čaikovskio operoje „EUGENIJUS ONEGINAS“, Baterflai Giacomo Puccini operoje „MADAM BATERFLAI“, Leonora Ludwigo van Beethoveno operoje „FIDELIJUS“, dar viena Leonora iš Giuseppe‘s Verdi operos „Trubadūras“ bei daugelis kitų pagrindinių lyrinio dramatinio soprano partijų. S. Jonaitytė dainavo ir anuomet statytose lietuvių kompozitorių operose: Jurgio Karnavičiaus „Gražinoje“, Vytauto Barkausko „Legendoje apie meilę“, Stasio Šimkaus „Pagirėnuose“, Vytauto Klovos „Pilėnuose“, Eduardo Balsio „Kelionėje į Tilžę“.
Baigusi operos solistės karjerą, S. Jonaitytė tapo teatro edukacinių projektų koordinatore. Jau penkioliktus metus ji vedžioja šurmuliuojančias mažųjų žiūrovų grupes po didžiausią Lietuvos teatrą ir sugeba atsakyti į kiekvieną netgi pačio išradingiausio svečio klausimą, žaidimais ir pasakojimais sudominti net labiausiai padūkusius mokinukus. Dėl jų, kaip anksčiau – dėl teatro spektaklių, prireikus mielai aukoja ir laisvus vakarus, ir savaitgalius.
„Dainuojant tekdavo nemažai važinėti po Lietuvą: su teatro ir filharmonijos koncertinėmis programomis, su populiariuoju „Armonikos“ ansambliu, su vargonininkais po bažnyčias. Pasitaikydavo ir užsienio gastrolių. Ką gi veikti kelionėse – sėdi, mezgi. Bet vienas dalykas yra numegzti, o paskui dar reikia visas numegztas dalis susiūti. Nerasdavau tam laiko, sakydavau: nustosiu dainuoti, tada ir susiūsiu. Scenoje seniai nebedainuoju, o krūvos nebaigtų mezginių tebeguli iki šiol“, - pasakoja S. Jonaitytė.
Gražios sukakties proga artistę sveikinsime prieš lapkričio 3-iosios „Figaro vedybų“ spektaklį. Ankstesniame tos pačios operos pastatyme LNOBT ji dainavo ir Grafienę, ir Kerubiną, o lietuviškus įsimylėjusio Kerubino meilės žodžius pamena iki šiol: „Jei nieks manęs neklauso, jei nieks manęs negirdi, tyliai kalbu juos sau...“ Belieka palinkėti jubiliatei, kad ją kuo dažniau girdėtų.




Pasidalink: