Dovanų kuponai    Abonementai    

Naujienos

Mstislavo Rostropovičiaus atminimui – baletas „Romeo ir Džuljeta“

Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre kovo 7 d. rodomas Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“ skiriamas garsaus violončelininko ir dirigento, muzikos humanisto Mstislavo Rostropovičiaus 85-osioms gimimo ir 5-osioms mirties metinėms. Šoks Olga Konošenko (pirmą kartą Džuljeta), Eligijus Butkus, Živilė Baikštytė, Voicechas Žuromskas, Valerijus Fadejevas, Aleksandras Molodovas, Igoris Zaripovas, Andrius Žužžalkinas ir kiti solistai. Diriguos Robertas Šervenikas.

„Rostropovičius yra absoliutus genijus, nesulyginamas su jokiu kitu menininku. Jis – tarsi atskiras matas tiek menine, tiek ir žmogiškąja prasme“, – sako LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, ne tik glaudžiai bendradarbiavęs su M. Rostropovičiumi profesinėje srityje, bet ir gerai pažinojęs jį asmeniškai. „Jo muzikinė gelmė, mąstymo ir atminties talpa, elgsenos greitis buvo absoliučiai unikalūs.“
„Rostropovičiaus įnašas į Lietuvos kultūrą milžiniškas. Nei vienas kitas tokio mastelio menininkas nėra skyręs tiek daug savo kūrybinės energijos Lietuvai. Rostropovičius čia yra surengęs labai daug nemokamų koncertų, įkūrė Labdaros ir paramos fondą.“

O viskas bene prasidėjo nuo rusų choreografo Vladimiro Vasiljevo 1993 m. LNOBT pastatyto baleto „Romeo ir Džuljeta“ (šių metų kovo 7-ąją bus parodytas 174-asis spektaklis). Jau po metų Mstislavas Rostropovičius jį dirigavo Šlėzvigo-Holšteino festivalyje.
„Tai buvo „Holstenhallen“ salėje, Noimiunsteryje 1994-ųjų liepą“, – prisimena G. Kėvišas, kurio pastangomis, bendradarbiaujant su šio vieno garsiausių Europos muzikos festivalių meno vadovu Justusu Frantzu, festivalyje pirmą kartą buvo parodytas baleto spektaklis. – „Pamenu, spindulys krenta į dirigento nugarą, jis eina diriguoti, o baletui pasibaigus sujungia Romeo ir Džuljetos rankas. Kai žiūriu spektaklį, o jį daug kartų teko matyti vėliau, galvoju, kad scenoje turbūt turėtų būti Rostropovičius ir niekas kitas. Jis scenoje buvo ne tik dirigentas, bet ir personažas, asmenybė. Beje, jo dirigavimo maniera taip pat buvo išskirtinė. Pavyzdžiui, Tebaldo sceną jis diriguodavo teatrališkai dviem rankom suėmęs batutą.“

Pirmąjį savo koncertą Lietuvoje M. Rostropovičius surengė bene 1995 m. lapkritį Nacionalinėje filharmonijoje pagriežęs A. Dvoržako Koncertą violončelei ir orkestrui. O 1997 m. birželio 2 d. Mstislavo Rostropovičiaus diriguojamas Lietuvos baleto spektaklis „Romeo ir Džujeta“ atidarė patį pirmąjį Vilniaus festivalį.
„Rostropovičių galima vadinti Vilniaus festivalio krikštatėviu. Vėliau tais pat metais „Romeo ir Džujeta“ buvo parodyta Eviano festivalyje su Justo Frantzo įkurtu „Philharmonie der Nationen“ orkestru, 1998 m. pavasarį – Vašingtone griežiant Vašingtono nacionaliniam orkestrui, Kairo operos teatre, 2002-ųjų kovą M. Rostropovičiaus 75-mečio proga – „Barbican“ centre Londone, vėliau vyko Lietuvos baleto gastrolės Japonijoje ir t. t. Visa tai diriguojant M. Rostropovičiui“.

Vis dėlto daugeliui maestro pažinojusių žmonių bene labiausiai įstrigo jo žmogiškumas, humanizmas. G. Kėvišas prisimena: „Rostropovičius pasakojo, kaip jau būdamas garbaus amžiaus lankėsi audiencijos pas popiežių Joną Paulių II. Šis jam pasakė, kad dabar gyvenime jį turėtų dominti tik vienas dalykas. Sako, įsivaizduok, kad lipi kopėčiomis į dangų, tad turi galvoti, kur kiekvienas žingsnis tave veda – į viršų ar žemyn. Šio principo Rostropovičius ir laikėsi, stengdamasis kitus žmones daryti laimingais“.
2012 02 28




Pasidalink: