Dovanų kuponai      

Naujienos

Martynas Rimeikis: „Jaučiuosi kaip didelio laivo kapitonas“

Šokėjas ir choreografas Martynas Rimeikis būsimame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezone debiutuos kaip savarankiško ilgo metro spektaklio kūrėjas. Visą birželį baleto salėje tebevyko intensyvios jo būsimojo spektaklio repeticijos, tik liepą kūrybinė komanda išsiskirstė pailsėti iki rudens. Ir tik atsitokėjęs po įtempto repeticijų maratono jaunasis choreografas sutiko nuosekliau pasikalbėti apie „Procesą“.

Franzo Kafkos „PROCESAS“ - kūrinys, dažniausiai prisimenamas tuomet, kai kalba pasisuka apie valstybinių institucijų, sukurtų neva visuomenės gerovei, nužmogėjimą ir virtimą savitikslės, pirmiausia savų interesų paisančios sistemos dalimi. Tikriausiai ir Jūs neatsitiktinai tokią medžiagą pasirinkote...
Man „PROCESAS“ – tai galimybė pakalbėti apie laisvę plačiąja sąvokos prasme. Joje sutelpa ir žmogaus laisvės siekis, ir nuolat primetamos kaltės, kuriomis bandoma jo laisvę suvaržyti. Manau, kad ir rašytojui F.Kafkai individą traiškanti biurokratinė sistema tebuvo labiau priemonė kalbėti apie pamatines vertybes – laisvę ir kaltę. Iš tiesų Jozefo K. laisvę varžo visų pirma išankstinis aplinkinių įsitikinimas jo kalte. Ir tik nuo žmogaus priklauso, ar jis prisiims įkyriai jam peršamą kaltę, ar ne. Vieni ilgainiui patys ja įtiki, o kiti išsaugo viltį ir priešinasi net vedami giljotinon. Viltis, išsaugoma pačioje juodžiausioje situacijoje, man atrodo itin prasminga. Jeigu Jozefas K. neturėtų vilties, F.Kafkos „PROCESAS“ baigtųsi ties pirmu skyriumi.
Interpretuoti konkretų, publikai puikiai žinomo literatūros kūrinio siužetą bandote pirmą kartą. Romano herojų šešėliai spektakliui labiau trukdo ar padeda?
Dirbdamas nuolat sprendžiu galvosūkį, kaip scenos veiksmo nepaversti visiška abstrakcija arba priešingai – kaip išvengti iliustratyvaus pantomimos teatro. Šokis visuomet palieka daugiau suvokimo laisvės nei literatūrinis tekstas, ir tai reikia paversti spektaklio pranašumu. Džiaugiausi girdėdamas, kad kone kiekvienas „Visur kur mes nebuvom“ žiūrovas šį spektaklį suprato skirtingai, pritaikydamas jam savo individualų raktą. Man pačiam būna labai įdomu jų klausytis.
Kaip pavadintumėte savąjį „Procesą“ – baletu, o gal šiuolaikinio šokio spektakliu?
Būčiau linkęs vadinti savo kūrinį šiuolaikiniu baletu, nes pats visą gyvenimą šokau baletą. Visgi bandau nutolti nuo klasikinio baleto kanonų ir ieškau sau (pabrėžiu: sau, o ne pasauliui) naujų, dar neišbandytų šokio kalbos atmainų.
Ko išties nenorėčiau – kad žmonės apie „Procesą“ iš anksto susiformuotų niūraus, tragiško reginio įspūdį. Juk ir karo griuvėsiuose užsimegzdavo šviesios, laimingos meilės istorijos. Galbūt net laimingesnės negu ten, kur saulė, jūra ir mėlynas dangus.
Dar vienas išskirtinis rengiamos premjeros bruožas – tai, kad Mindaugo Urbaičio muzika gimsta paraleliai su šokio partitūra. Išvengėte įprasto choreografams muzikinio teksto diktato?
Iš tiesų mes daug kalbamės su kompozitoriumi, prireikus darome korekcijas. Taigi iš dalies jaučiuosi ir spektaklio garso takelio autoriumi, nors, žinoma, muziką spektakliui rašo M.Urbaitis. Vyksta abipusis nuoseklus kūrybinis darbas, stengiantis smarkiai neužbėgti vienas kitam už akių.
Spektakliui besirengiančių solistų būryje – ir gerai žinomi baleto meistrai, ir vos pradedantys šokėjai. Ar su visais vienodai gerai randate bendrą kalbą?
Reiktų pabrėžti, kad mūsų trupėje kokybinė atskirtis tarp vedančiųjų solistų ir kordebaleto vis labiau nyksta. Stiprėjant trupei, nebelieka ankstesnės galimybių prarajos. Dėl to labai džiaugiuosi. Ir nors trupė jau turi darbo su šiuolaikiniais choreografais patirties, matau, kad su manimi ji taipogi nenuobodžiauja.
Kol kas turime net keturias solistų sudėtis, kuriose iki premjeros gali nutikti įvairių perturbacijų, todėl nenorėčiau įvardinti konkrečių atlikėjų.
Turbūt jau galite palyginti, kas vis dėlto atima daugiau energijos: ar paties šokami spektakliai, ar choreografo darbas?
Nei viena, nei kita nebūna sunku, kai suvoki, kad išvis nekurti būtų sunkiausia. Buvo etapas, kai man labai patiko šokti, o dabar daugiau atradimo džiaugsmo teikia būsimo mano spektaklio repeticijos. Aišku, kad šiuo atveju slegia ir gerokai didesnė atsakomybė, tačiau kartu patiriu daugiau kūrybinės laisvės, kurią šokant suvaržydavo riboti fiziniai duomenys. Esu savikritiškas žmogus, nebijantis vertinti savo pasirodymų scenoje iš šalies.
Statyti spektaklį trupėje, kurioje esi praleidęs 18 teatro sezonų, lengviau ar sudėtingiau nei, tarkim, kviestiniam choreografui, kuris atvažiuoja, padirba kelis mėnesius ir išnyksta iš akiračio visiems laikams?
Yra ir privalumų, ir minusų. Ilgai būdamas trupės nariu, pažįsti šokėjus, žinai, kaip prie jų prieiti, kaip į juos prisibelsti. Atvykėlis tai turi atrasti intuityviai. Bet į atvykėlio norus ir žodžius turbūt atidžiau įsiklausoma. Nors ir aš jokiu būdu negalėčiau skųstis dėmesio stoka. Kurdamas jaučiausi pakankamai komfortiškai, bent jau kol kas. Dar nežinau, kokios aistros ir dramos užvirs prieš premjerą, kai visų emocijos užkunkuliuoja, bet tokią žarijų duobę turi pereiti visi spektaklių statytojai – tiek savi, tiek atvykėliai.
Kasmet po „Kūrybinio impulso“ pasirodymų kyla diskusijos, kad į choreografus pretenduojantiems baleto šokėjams trūksta specialių žinių ir nesuteikiamos galimybės jų pasisemti. Ar manote, kad ir Jums praverstų labiau patyrusių meistrų pamokos?
Nežinau, ar įmanoma išmokyti kurti. Aišku, jei būtų organizuojami workshopai šiuolaikiniams choreografams, mielai juose dalyvaučiau. Manau, tiek šokėjams, tiek choreografams labai svarbu domėtis kuo įvairesnėmis šokio formomis tam, kad tavo kūnas ir mintys kalbėtų vien tau būdinga kalba. To linkiu ir sau.
PROCESAS“ – pirmasis Jūsų ilgo metro scenos kūrinys, kurį žiūrovai stebės kaip atskirą teatro spektaklį. Ar tai, kad dirbant nereikia žvilgčioti į chronometrą, išlaisvina, ar užkrauna dar daugiau atsakomybės?
Į chronometrus ir anksčiau nesidairydavau. Tiesiog trumpuose kūriniuose jausdavausi kaip išplaukęs pasiirstyti valtele, o dabar – kaip didelio laivo kapitonas, kurio pareiga – ilgoje kelionėje suvaldyti visus įgulos veiksmus, sėkmingai išlaviruoti tiek dramaturgijos, tiek dinamikos, tiek techninių dalykų „štormuose“. Ir, žinoma, nepamiršti motyvuoti savo įgulos, išaiškinti jai savo siekius, kad visi žinotume bendrą laivo kursą.




Pasidalink: