Dovanų kuponai      

Naujienos

Knyga „Opera naujųjų medijų amžiuje“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia ne tik į spektaklius ir koncertus. Jau daugiau nei dešimt metų teatras leidžia žurnalą „Bravissimo“ ir rengia tarptautinius operos kritikų seminarus. Sukaupta patirtis ir žinios paskatino parengti dvikalbę dešimties įvykusių seminarų pranešimų rinktinę „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga / Opera in the World of New Media. A Historical and Critical Perspective“ (sudarytojos Beata Baublinskienė ir Laima Vilimienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2015). Visiems, kurie domisi operos ir apskritai muzikinio teatro problematika, ši knyga turėtų būti įdomi. Jūsų dėmesiui – knygos įžangos straipsnis.

--------------------------------

Beata Baublinskienė

2006 m. lapkričio 27 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo surengtas pirmasis tarptautinis operos kritikų seminaras „Opera naujųjų medijų amžiuje“. Jis buvo sumanytas kaip platforma plėtoti kritinį operos diskursą ir skatinti intelektinį vietinės operos terpės tarptautiškumą: suburti Lietuvos muzikos, teatro, scenos menų kritikus ir publicistus bei pakviesti užsienio kolegas, kad gyvame dialoge formuotųsi kritinis diskursas apie aktualią operos sceną. (Stiprus akstinas organizuoti seminarą, be abejo, buvo vos prieš metus pradėto leisti operos žurnalo „Bravissimo“ reikmės: tikėtasi patraukti ir paskatinti domėtis opera daugiau rašančiųjų, praplėsti paties leidinio žinomumą panašaus tipo užsienio žiniasklaidos erdvėje.)
Praėjus dešimčiai metų galima konstatuoti, kad LNOBT operos seminarai ne tik tapo tradicija, operos žinovus ir aistruolius kasmet suburiančiu forumu, bet ir kryptingai moduliavo vadinamųjų operos studijų link. Kaip atidarydamas X tarptautinį operos seminarą pažymėjo autoritetingasis mūsų operos tyrinėtojas Jonas Bruveris, renginį jau derėtų vadinti konferencija.
Išties paradoksalu, bet ir savaip dėsninga, kad reguliarius operos žinovų simpoziumus rengia, o drauge ir operos studijoms Lietuvoje akstiną suteikia ne akademinė institucija, bet pagrindinė šalies operos scena. Įgyta kompetencija, žinios ir sukaupti tekstai paskatino LNOBT žengti tolesnį žingsnį – išleisti mokslinę seminarų straipsnių rinktinę „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga“.
Knygos pavadinimą (anuomet suformuluotą muzikologės Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės) „paskolino“ pirmasis seminaras: jo metu vykusią diskusiją skelbiame knygos įžangoje kaip šiems operos forumams būdingos gyvos polemikos liudijimą. Tačiau formuluotė „Opera naujųjų medijų amžiuje“ vykusiai apibendrina ir operos padėtį šių dienų pasaulyje, kai muzikinio teatro žanras susiduria su naujais, šiuolaikinės tikrovės keliamais iššūkiais. Daugiasluoksnė medializuota tikrovė veikia ir operos tyrinėjimus – jie jau nebeišsitenka tradiciniame muzikologijos kanone.
Operos studijos – gana jauna muzikologijos sritis, glaudžiai susijusi su kultūriniu disciplinos posūkiu. Vakarų universitetuose ji kultivuojama vos keletą dešimtmečių, bet yra itin gyvybinga – ją maitina ir inspiruoja veržli ir ekspansyvi operos praktikos terpė bei istoriniai operos kultūros tyrinėjimai. Operos studijos aprėpia ne tik tradicines muzikologijos disciplinas, tokias kaip operos istorija, žanro klausimai, bet ir kultūros istoriją, recepcijos, interpretacijos istoriją, teksto kritiką, nacionalizmo tyrinėjimus, lyčių studijas ir t. t.
Keturi knygos „Opera naujųjų medijų amžiuje“ skyriai atspindi minėtą operos studijų sričių įvairovę. Pirmąjį skyrių „Opera ir nacionalinis teatras“ sudaro šeši istorinio pobūdžio tekstai, užgriebiantys ir kai kuriuos nacionalizmo raidos aspektus. Skyrių pradeda Jono Bruverio publikacija „Operos vaidykla: steigimo aplinkybės“. Muzikologas tiria, kaip gimė ir į pirmąjį lietuvišką operos spektaklį – Giuseppe’s Verdi „Traviatos“ pastatymą 1920 m. – išsirutuliojo lietuvių Operos teatro idėja, bei, remdamasis autentiška archyvų medžiaga, to laikotarpio spauda, paneigia kai kuriuos įsisenėjusius mūsų operos istoriografijos mitus. Apie menkai iki šiol tyrinėtą laikotarpį – Antrojo pasaulinio karo metus – rašo Vytautė Markeliūnienė straipsnyje „Muzikinis teatras tautinio tapatumo sargyboje, 1941–1944“. Muzikologė aptaria tuometinių scenų – Kauno didžiojo teatro, Kauno operetės trupės, Vilniaus operos, Šiaulių operetės – veiklą ir pagrindines asmenybes. Pokario Lietuvos operos gyvenimą gyvai reflektuoja jo liudininko, muzikos kritiko ir eseisto Edmundo Gedgaudo apybraiža „Prieškariniai Verdi spektakliai pokario Kaune“.
Trys straipsniai žvelgia į kaimyninių šalių nacionalinio operos teatro istoriją. Latvių muzikologas Mikusas Čeže straipsnyje „Latvijos nacionalinė opera ir klajojančio jubiliejaus fenomenas“ atskleidžia, kaip Latvijos muzikos istoriografijoje įvairavo nacionalinės operos trupės steigimo data (1919 m.) priklausomai nuo pačios valstybės istorijos interpretacijų. „Apie Poznanės operos teatro istoriją“ rašo lenkų muzikologė Magdalena Dziadek: lenkiškų ir vokiškų institucijų tarpusavio varžybų, ženklinusių XX a. pradžios Poznanės teatrinį gyvenimą, kontekste 1908 m. pradėjo veiklą Lenkiškoji opera. Muzikologė aptaria jos meninę raidą visuomeninių politinių pokyčių kontekste. Estų muzikologės Kristel Pappel publikacijoje „French Opera in Estonia: Transfer from Germany, Influence of Russia“ („Prancūzų opera Estijoje: tranzitas iš Vokietijos, įtaka iš Rusijos“) gilinamasi į prancūzų operos tradicijos gyvavimo istoriją Estijos teritorijoje nuo XVIII a. pabaigos iki mūsų dienų.
Antrasis knygos skyrius „Kūriniai ir kontekstai“ susitelkia į konkrečių scenos veikalų ir personažų analizę. Pirmasis iš keturių tekstų – prancūzų ir italų operos tradicijų sąsajas nagrinėjančio prancūzų muzikologo Damieno Colas „From Legend to Opera. Christoph Willibald Gluck’s „Orfeo ed Euridice“ („Nuo legendos iki operos: Christopho Willibaldo Glucko „Orfėjas ir Euridikė“) – gvildena Glucko operą plačiame Orfėjo temos raidos kontekste, aprėpiančiame legendą ir jos reikšmių kitimą nuo antikos iki ankstyvųjų itališkųjų dramma per musica bei Apšvietos amžiaus.
Lenkų muzikologas Ryszardas Danielius Golianekas, tyrinėjantis polonistikos temą operoje, pateikia vieną naujausių savo darbų – publikaciją „Between Italian Bel Canto and French Grand Opéra. Giuseppe Poniatowski’s Opera „Pierre de Médicis“ („Tarp italų bel canto ir prancūzų grand opéra: Giuseppe’s Poniatowskio opera „Pierre de Médicis“) apie XIX a. septintojo dešimtmečio Paryžiuje sėkmės sulaukusią lenkų kunigaikščio ir politiko, Italijoje gyvenusio kompozitoriaus mėgėjo Giuseppe’s Poniatowskio (1816–1873) operą.
Kitokio pobūdžio – personažo raidos – analizei skirtas baltarusių meno sociologės, operos kritikės Olgos Borščiovos straipsnis „MANON Lesko kaip archetipinė figūra: kurtizanės paveikslas XVIII–XX a. dailėje ir literatūroje“. Dviejų garsių (Massenet ir Puccini) operų siužeto pagrindu tapęs abato Prévost romanas „Ševaljė de Grijė ir MANON Lesko istorija“ lyginamas su panašaus pobūdžio dailės ir literatūros kūriniais, brėžiamas sociokultūrinis jų sukūrimo kontekstas. Dar kitokią – operos ir baleto sąsajų – perspektyvą pateikia muzikologė Beata Baublinskienė publikacijoje „Šokame Chopiną: Johno Neumeierio baletas „Dama su kamelijomis“. Šis baletas turi operos įspaudą, mat remiasi tuo pačiu Alexandre’o Dumas siužetu kaip ir Verdi opera „TRAVIATA“. Straipsnyje, pasitelkus kultūrinės muzikologijos ir filosofijos atstovų (Carolyn Abbate, Josepho Kermanno, Slavojaus Žižeko) sąvokas, nagrinėjamas savitas operos ir baleto santykis.
Trečiąjį rinktinės skyrių „Scenos menas – opera“ sudaro užsienio operos kritikų tekstai, komentuojantys operos pastatymus ir atlikimo praktiką. Viena ryškiausių šių dienų operos inscenizavimo tendencijų yra vadinamasis režisūrinis teatras. Per pastaruosius keliasdešimt metų režisieriaus reikšmė operoje iš tiesų neregėtai išaugo: anksčiau savotiškas spektaklio dievas buvo dirigentas, o dabar dažnu atveju, kaip ir dramos teatre, – režisierius ir jo savitos, neretai sąmoningai šokiruojančios operos kanono (t. y. populiarių klasikinio repertuaro operų) interpretacijos. Režisūrinio teatro operoje reiškinys kildinamas iš Vokietijos. Tad jo ištakas ir pagrindinius herojus – maištingos 1968 m. dvasios paveiktus „Naujosios bangos“ režisierius Peterį Konwitschny, Hansą Neuenfelsą, Christophą Marthalerį ir kitus – aptaria operos kritikas ir dramaturgas Borisas Kehrmannas straipsnyje „Šiuolaikinė Vokietijos operos scena: ten ir atgal“. Artimą Vokietijos teatrui visuomenės kritikos dvasią išpažįsta ir lenkų teatras. Vieną ryškiausių jo žvaigždžių, atėjusių iš dramos teatro į operą, aptaria muzikos kritikas ir tyrinėtojas Danielius Cichy publikacijoje „Krzysztofas Warlikowskis – tiesos atskleidimo, prasmių kūrimo režisierius“.
Autoritetingas britų muzikos publicistas Johnas Allisonas, ne kartą dalyvavęs operos seminaruose Vilniuje, rinktinei pasiūlė savo naują tekstą „William Kentridge: Artist of the Stage“ („Scenos menininkas Williamas Kentridge’as“), pristatantį garsaus pasaulyje Pietų Afrikos menininko (beje, Lietuvos žydų palikuonio) kūrybą. Straipsnio autorius aptaria, kaip šiuolaikinis menas – multimedijos kūrinių patirtis, animacija, taip pat piešimas anglimi, lėlių teatras – įveiksminami Kentridge’o operos pastatymuose.
Nuo reginio į skambesį kreipia italų operos kritiko Paolo Patrizi straipsnis „The Risk of Memory. A Few Unusual Interpretations of „Rigoletto“ („Atminties rizika: kelios neįprastos Verdi „Rigoleto“ interpretacijos“). Autorius brėžia paralelę tarp „Rigoleto“ dramaturgijos ir vokalinių partijų ir argumentuoja, kodėl šį veikalą derėtų laikyti tragiškąja opera buffa; aptaria keleto garsių XX a. vidurio italų baritonų Rigoleto vokalines interpretacijas.
Ketvirtajame knygos skyriuje „Opera kaip socialinis fenomenas“ skelbiami tekstai operą nušviečia kaip kultūros antropologijos, menų vadybos ir... kūrybos objektą. Slovėnų operos antropologas Vlado Kotnikas tyrime „Opera’s Social Powers“ („Socialinės operos galios“), pasitelkęs keturių operos teatrų – XVIII a. Bairoito, XX a. pradžios Brno, XX a. pabaigos Mantujos ir mūsų dienų Belgrado – pavyzdžius, parodo, kad socialinės operos galios įvairiais istorijos tarpsniais tarnauja vis tam pačiam socialinio pozicionavimo siekiui – ar tai būtų valdžios galių, elito prestižo, ar etninės grupės nacionalinės tapatybės įteisinimas.
Panašiu kampu, t. y. tyrinėjant, kaip gyvavimo terpė – reprezentacinės scenos reikalavimai – paveikė lietuviškąjį repertuarą, maždaug 100 metų aprėpiančią lietuviškos operos panoramą pateikia antrasis rinktinėje skelbiamas Baublinskienės straipsnis „Kodėl neturime „lietuviškos KARMEN“? Apie lietuviškų operų libretus“.
Į operą pro menų vadybos prizmę žvelgia muzikologė ir kultūros vadybininkė Laima Vilimienė straipsnyje „Giuseppe’s Verdi operos prekės ženklo kontekste“: remdamasi vadybos teorijų terminologija autorė mėgina įvardyti ir pamatuoti Verdi operų, kaip kultūros produkto, vertę.
Paskutinis šio skyriaus, o drauge ir visos rinktinės straipsnis, lyg savotiškas daugtaškis, siūlo kūrėjo požiūrį į operą. Tai interviu su vienu ryškiausių šių dienų Europos operos kompozitorių – „Peteris Eötvösas – veiksmo operų kūrėjas“ (kalbino Veronika Janatjeva); interviu imtas prieš Eötvöso operos „Meilė ir kiti demonai“ premjerą LNOBT ir demonstruotas III tarptautinio operos seminaro „Šiuolaikinė opera“ metu. („Meilė ir kiti demonai“ buvo LNOBT ir 2008 m. Vilniuje vykusių ISCM Pasaulio muzikos dienų bei Glaindborno (JK) festivalio koprodukcija.)
Knygos pabaigoje pateikiamos visų dešimties operos seminarų programos. Rinktinė dvikalbė – publikacijos skelbiamos lietuvių arba anglų kalbomis. Pastarąja skelbiami tekstai, autorių parengti angliškai, lietuvių kalba pateikiami Lietuvos muzikologų straipsniai ir publikacijos, verstos iš kitų užsienio kalbų. Santraukos pateikiamos abiem kalbom. Atrenkant tekstus netaikyta griežto formalaus filtro: greta mokslinių straipsnių, sudarančių rinktinės pagrindą, skelbiami ir turinio požiūriu vertingi, informatyvūs kitos formos tekstai – esė, kritikos komentarai, diskusija, interviu.
Knyga „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga“ – pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, apibendrinantis dešimties metų patirtį siekiant įteisinti mūsų krašto kultūrinėje erdvėje dar tik besiformuojančią operos studijų kryptį ir plėtoti kritinį operos diskursą.
Nuoširdžiai dėkojame straipsnių autoriams, knygos bendradarbiams, taip pat recenzentams dr. Rūtai Stanevičiūtei-Kelmickienei ir dr. Helmutui Šabasevičiui, pateikusiems vertingų pastabų ir pasiūlymų.
Už nuoseklią paramą operos seminarams ir dalinį knygos leidybos rėmimą esame dėkingi Lietuvos kultūros tarybai.




Pasidalink: