Naujienos

Į premjerą – visu pajėgumu

„Labas vakaras, ponios ir ponai. Tai nebuvo reklamos šaukiniai; tai buvo Leonardo Bernsteino „Kandido“ uvertiūra“, – koncerto pradžioje skelbs aktorius Vytautas Rumšas, kovo 2 ir 3 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą Lietuvoje atliekant L. Bernsteino „Kandidą“.

Miuziklo repeticijos jau persikėlė iš Kamerinės į LNOBT didžiąją salę, solistai repetuoja su orkestru (iki tol repeticijos vyko tik pritariant fortepijonui), derinamas akustinis balansas, mat dainininkai dainuos su mikrofonais, žodžiu – vyksta pirmieji kūrinio „primatavimai“ pagrindinei Lietuvos muzikinio teatro scenai. Viskas tam, kad iki kovo 2-osios tiek meniniai, tiek techniniai sprendimai jau būtų visiškai išgryninti ir žiūrovai galėtų pirmieji Lietuvoje mėgautis „Kandido“ muzika ir šmaikščių užuominų kupina istorija.

Skaitovas žiūrovus įspės, kad „šio kūrinio neturėtume painioti su Voltero „Kandidu“, kuriuo remiasi mūsų veikalas“. Maža to, „tai nėra tik Leonardo Bernsteino „KANDIDAS“. Šis autorystės akligatvis reikalingas tik tam, kad libreto autorių pastatytų į jam skirtą (menkesnę) vietą – „tai yra sena operos tradicija. Jei kalbėtume atvirai, turėtų būti Lillianos Hellman, Michaelo Stewarto, Hugh Wheelerio, Haroldo Prince’o, Johno Mauceri, Johno La Touche’o, Richardo Wilburo, Dorothy Parker, Stepheno Sondheimo, Johno Wellso, Felicios Montealegre ir Leonardo Bernsteino „KANDIDAS“. Todėl esame dėkingi senai operos tradicijai, kad nereikia kartoti panašių tiradų“.
 
O pati istorija pradedame Vestfalijoje, idiliškame Vokietijos užkampyje. Choras dainuoja choralą, kurį vėliau kartojant nuskamba nedviprasmiška istorinė užuomina: „Sieg, Heil mūsų Vestfalijai! Mūsų rankose tokia galybė!..“  
Pagrindinis veikėjas KANDIDAS (Edmundas Seilius) – „švelnus, tyras, nekaltas benkartas“. Jis patenka į įspūdingą Barono ir Baronienės rezidenciją. Du jų vaikus moko profesorius Panglosas (Vytautas Juozapaitis), pasižymintis savotišku giliamintiškumu („Karas. Nors jis atrodo kaip kruvinas prakeiksmas, iš tiesų tai – palaiminimas. Kai riaumoja patrankos, ir skurdžiai, ir turčiai eina išvien“).
Baronų dukra Kunigunda (Joana Gedmintaitė) – Kandido mylimoji, drauge su juo svajoja apie santuoką, „kaimišką, tylų gyvenimą“ („šersime kiaules ir maloniai sensime“). Tačiau perdėm intymiai jiedviem įsisvajojus KANDIDAS merginos artimųjų išvaromas „iš rojaus“ ir leidžiasi į klajones po pasaulį. Jis patiria kvapą gniaužiančių nuotykių, sutinka įvairiausių žmonių, o po visų peripetijų vėl suranda savo Kunigundą, tik jau nebe tokią, kaip anksčiau…
Tačiau istorija juk turi baigtis happy end’u? Pasitelkime dar vieną protingą mintį (ne „Kandido“ autorių), kad „grožis yra juslėmis suvokiama tiesa, tačiau tiesa nebūtinai turi būti daili“. Tad Kunigundos finale dainuojami žodžiai gal ir yra toji laiminga pabaiga: „Maniau, kad pasaulis – pyragas saldus, nes juk taip sakė ponas; tačiau dabar mano rankos išmoks kepti kasdienę duoną“.

Taip pat dainuos Audrius Rubežius, Laima Jonutytė, Regina Šilinskaitė, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis, Rafailas Karpis, Liudas Norvaišas, LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), gros LNOBT simfoninis orkestras. Dirigentas Martynas Staškus. Koncertinio atlikimo režisierius Gediminas Šeduikis, dailininkas Kristijonas Siparis, šviesų dailininkas Levas Kleinas.
2012 02 23




Pasidalink: