Naujienos

Į LNOBT sugrįžta „Borisas Godunovas“ – opera apie valdžios mechanizmą

„Protu Rusijos neperprasi“, – sakoma nuo seno. Modestas Musorgskis operoje „BORISAS GODUNOVAS“ tą puikiai perteikė, o režisierius Mariuszas Trelińskis klasikinę Aleksandro Puškino tragediją panardino į nūdienos aktualijas. Prieš keletą metų naujojo M. Musorgskio „Boriso Godunovo“ pastatymo premjera tiesiog sukrėtė Lietuvos kultūros pasaulį. Po to spektaklis buvo rodomas Varšuvos didžiajame teatre, ir štai po ilgesnės pertraukos spalio 25 ir 26 d. vėl grįžta į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną.

Grįžta su staigmenomis. Pagrindinį caro vaidmenį spalio 25–ąją atliks puikus bosas iš Rusijos Edemas Umerovas, jis rengė ir premjerą 2008–aisiais. O spalio 26 d. laukiama didžiojo debiuto: Borisą Godunovą pirmą kartą dainuos bosas Liudas Norvaišas. Psichologinė gelmė, ganėtinai sudėtinga muzikinė partija, ypatingas aktorinis vaidmens pateikimas – solistui priešaky išties nemenka užduotis, tačiau tuo ji ir vertinga.

Pasak režisieriaus Mariuszo Trelińskio, caras Borisas yra tragiška asmenybė, prilygstanti Makbetui. Ši opera yra „pasakojimas apie valdovą, kuris įsivaizduoja, kad dėl gero tikslo – savo, valstybės, kenčiančios liaudies labui – galima įvykdyti vieną vienintelį nusikaltimą – nužudyti vaiką“. Čia turimas minty tariamas caraičio Dmitrijaus nužudymas. „O vėliau atsiriboti nuo to ir sukurti gėrio imperiją. Deja, etikos dėsniai byloja, kad kartą peržengęs moralines normas į nekaltybę grįžti negali. Godunovas įvykdo žmogžudystę, kad iškovotų sostą, tačiau po to jau nebeturi galimybės grįžti ir niekuomet su tuo nesusitaikys.“

Tačiau lygiai taip pat „BORISAS GODUNOVAS“ yra pasakojimas apie valdžios mechanizmą: „Kaip iš pradžių jis mus aukštai iškelia ir kaip iš ten krentama. Ši istorija turi ir specifinį rusišką klimatą. Mane domina Rusija kaip šalis, kaip imperija, kupina prieštaravimų ir įtampų. Valdžia Rusijoje iki šiol mitologizuojama; senasis caras ar dabartinis prezidentas – tai antžmogis, išrinktas žmonių ir Dievo, kuris privalo geležine ranka vesti liaudį į saulėtą ateitį, o jei pakeliui pasitaikys kokia Čečėnija, galima į tai užmerkti akis.“

Operos finalas perkeltas į televiziją. „Šiandienė tikrovė yra stipriai paveikta medijų – iš esmės tai, ko nerodo televizija, apskritai neegzistuoja“, – sako Trelińskis. – „Tačiau niekada nežinai, ar tai, kas ten rodoma, yra tiesa, ar manipuliacija.“ Operos finalas su sukrečiančia Boriso mirties scena perkeliama į TV studiją, čia „susiduriame su kažkokiu siurrealistiniu sapnu. Iš šios studijos Godunovas jau nebeišeis“.

Nepaprastai spalvingą, paveikų, nors galbūt ir šokiruoti galintį spektaklį diriguos pastatymo muzikos vadovas Robertas Šervenikas. Taip pat dainuos Edmundas Seilius (Grigorijus – Dmitrijus Apsišaukėlis), Mindaugas Zimkus (roko žvaigžde tapęs Jurodivas), Vytautas Bakula (nacionalistinio judėjimo vadu paverstas Pimenas), už valkataujančių vienuolių Varlaamo ir Misailo vaidmenis „Operos Švyturius“ pelnę Arūnas Malikėnas ir Rafailas Karpis, pirmą kartą Šeimininkės partiją dainuosianti Jovita Vaškevičiūtė, Boriso oponentus – kunigaikštį Šuiskį ir dūmos djaką Ščelkalovą – įkūnysiantys Audrius Rubežius ir Arvydas Markauskas, Eugenija Klivickaitė, Eugenijus Vasilevskis, Ramūnas Urbietis ir Aurimas Raulinavičius.

Be abejo, šią operą verta aplankyti ir dėl muzikos, M. Musorgskio „BORISAS GODUNOVAS“ – tai pasaulinė klasika.




Pasidalink: