Dovanų kuponai      

Naujienos

Elena Juodišienė: „Man scenos dulkės – pats mieliausias oras“

Balandžio 30-ąją, sekmadienį, 12 val. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamas klasikinio ir modernaus šokio kolektyvo „Polėkis“ 50-mečio koncertas. 

Šio kolektyvo įkūrėja, šokio pedagogė ir mimanso koordinatorė Elena Juodišienė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirba jau 65-tą sezoną. „Pati nuo mažų dienų šokio mokiausi Kaune pas Jadvygą Jovaišaitę-Olekienę, Petrą Baravyką, Bronių Kelbauską, Vaclovą Germanavičių. Visgi paskutiniaisiais baleto studijos metais persikėliau į Vilnių pas pedagogę Klavdiją Salnikovą ir įsitikinau, kad čia šokėjams buvo keliami gerokai aukštesni reikalavimai. Kartu iš Kauno muzikinio teatro, kur dalyvaudavome operečių pastatymuose, atėjau dirbti į Operos ir baleto teatrą Vilniuje ir pradėjau šokti baleto spektakliuose“, - pasakoja E.Juodišienė.
Ir nors fiziniai duomenys neleido jai kurti solinių vaidmenų klasikiniuose baletuose, E.Juodišienė niekada nesigailėjo pasišventusi teatrui ir scenai. Ir mažosioms „Polėkio“ auklėtinėms ji tvirtina, kad svarbiausia ne figūra, o užsidegimas, meilė scenai ir pasiryžimas kantriam darbui.
„Kol aš teatre, tol kvėpuoju. Kiti sako: scena – tai nuolatinės dulkės. O man tos dulkės – pats mieliausias oras. Mano draugės pensininkės negali patikėti, kad iki šiol tebedirbu“, - neslepia E.Juodišienė.
Naujoms „Polėkio“ šokėjoms vadovė visuomet aiškina, kad teatras – tai šventovė. Ir nesvarbu, ar dirbama teatro didžiojoje salėje, ar kuklioje „Polėkio“ studijoje teatro pastogėje, visur galioja ta pati taisyklė: scenoje, kaip ir bažnyčioje, nei bėgioti, nei plepėti nevalia.
„Kai pamačiau, kaip viena mergaitė išdykaudama bando užsilipti ant studijos fortepijono, labai supykau. Paklausiau, ar ji ir ant bažnyčios altoriaus drįstų atsisėsti?“ – prisimena E.Juodišienė.
„Polėkio“ pagrindinei grupei vadovė iki šiol veda po tris pamokas per savaitę, o naujų teatro pastatymų, kuriuose dalyvauja mažosios balerinos, kūrimo laikotarpiu lydi savo auklėtines į visas repeticijas. Viena „PIAF“ premjerai besirengiančių mergaičių Dorotėja Cibulskytė priklauso jau trečiajai kolektyvo kartai: „Polėkyje“ yra šokusi jos teta ir jos močiutė. Panašių dinastijų, pasak E.Juodišienės, pusę amžiaus gyvuojančio kolektyvo istorijoje – ne viena. Kaip ir įvairių kartų profesionalių balerinų, kurios savo kelią į sceną pradėjo būtent „Polėkyje“: čia pirmąkart baleto batelius pasimatavo Loreta Bartusevičiūtė, Asta Bazevičiūtė, Grytė Dirmaitė ir daugelis kitų. Vadovė išugdė ir visą būrį žymių choreografių: būtent jos vadovaujamame kolektyve užaugo Birutė Banevičiūtė, Sigita Mikalauskaitė, Indrė Pačėsaitė.
Sunkiausią periodą „Polėkis“ išgyveno prasidėjus Vilniaus kultūrinių erdvių privatizacijai, kai visus Statybininkų kultūros rūmuose dirbusius meno kolektyvus iš parduodamų patalpų Naujamiestyje buvo nuspręsta perkelti į Naująją Vilnią. Tėvai nenorėjo savo vaikų taip toli vežioti į repeticijas, todėl „Polėkis“ buvo atsidūręs ties pražūties riba.
„Išgelbėjo tik seni ryšiai su Operos ir baleto teatru. Režisierius Eligijus Domarkas, kurio kurtuose spektakliuose taip pat dalyvaudavo „Polėkio“ šokėjos, kreipėsi į tuometinį teatro vadovą Virgilijų Noreiką, ir šis priėmė beišyrantį kolektyvą repetuoti po teatro stogu“, – prisimena E.Juodišienė.
Beje, vardas kolektyvui buvo parinktas pagal kompozitoriaus Roberto Schumanno muzikinę pjesę „Polėkis“ („Aufschwung“), kuriai choreografiją prieš pusę amžiaus sukūrė pati E.Juodišienė. Su šia įkvepiančia romantiška muzika užaugo visos kolektyvo šokėjų kartos. Simboliška, jog šiuo kūriniu ir bus pradėtas jubiliejinis „Polėkio“ koncertas.




Pasidalink: