Dovanų kuponai      

Naujienos

Baleto solistas Kipras Chlebinskas: darbui – „Bolero“, sielai – „Lohengrinas“

Neseniai praūžusi baleto vakaro BOLERO+ premjera jaunam Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistui Kiprui Chlebinskui tapo nemenku išbandymu – jis pirmąkart šoko pagrindinę partiją premjeros vakarą. „Įtampa sunkiai nusakoma“, – neslepia jaunuolis, todėl dabar ypač laukia savo mėgiamiausios operos „LOHENGRINAS“ spektaklio. Juolab jog balandžio 24 d. jis rodoma paskutinį kartą šį sezoną.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su Kipru Chlebinsku apie muzikos galią ir ritmo monotoniją.

Su Olga Konošenko šokote pagrindinę porą Krzysztofo Pastoro statyto „BOLERO+“ premjeroje pagal populiarųjį Maurice’o Ravelio kūrinį. Kokia artisto savijauta po premjeros?

Tuštumos pojūtis. Šokdamas šiuolaikinę choreografiją nesi tik baletmeisterio nurodymų atlikėjas, turi eiti per save – norom nenorom tampi savo vaidmens kūrėju, nes laisvės čia yra kur kas daugiau, nei šokant klasiką. Taigi per tas 15 minučių, kai skamba „BOLERO+“, turi tiek savęs atiduoti scenoje, kad, anot choreografo, numerio pabaigoje tiesiog mirtum. Negaliu vertinti savo pasirodymo, bet emociškai tikrai jaučiuosi šiek tiek „miręs“.

Kas tuomet atgaivina?

Turiu vieną pomėgį, savotišką ritualą. Kai tik mūsų teatre rodoma opera „LOHENGRINAS“, būtinai einu į spektaklį – dar nesu praleidęs nė vieno.
Iš tiesų kaip operos mėgėjas esu naujokas. Susidomėjau opera maždaug prieš ketverius metus, iš pradžių klausiausi G. Verdi, G. Puccini operų – populiarių arijų, ištraukų. Bet kai mūsų teatre buvo statoma opera „LOHENGRINAS“, kartą nuėjau į repeticiją ir iš salės jau neišėjau: kas vakarą žiūrėjau visas likusias repeticijas, o vėliau visus premjerinius spektaklius. Beje, po pirmosios repeticijos grįžęs namo, dar kartą per „youtube“ išklausiau visą operą...
Nežinau kodėl, bet mane R. Wagnerio muzika užbūrė. Kai jos klausausi, man tampa tiesiog geriau gyventi pasaulyje – atrodo, kad atsiranda pilnatvė, dėl kurios verta gyventi, iš kurios gali pasisemti emocijų. Prisipažinsiu, mane taip užtvindo šios muzikos emocijos, kad neretai ir apsiverkiu – patikėkite, verkti yra labai gera. Atrodo, išeina visa susikaupusi įtampa; buitis, problemos kažkur dingsta...
Galbūt labiausiai mane žavi operose tai, kad čia galiu būti žiūrovu. Baletų kaip žiūrovas jau negebu priimti, įsijungia profesinis matymas, kažkokia įtampa, o opera man – atsipalaidavimas. Beje, gražiausi momentai R. Wagnerio operose – kai atlikėjai tiesiog dainuoja. Kuo mažiau judesio! Muzika čia tokia stipri, o dainuojančio žmogaus kūnas savaime labai išraiškingas: kai choras pradeda dainuoti, jis visas banguoja, o tik pajuda choreografinėms užduotims atlikti – tas bangavimas, išreiškiantis pačios muzikos energiją, dingsta...

Esate melomanas?

Muzika man yra turbūt pagrindinis dalykas gyvenime, esu nuo jos tiesiog priklausomas. Jei galėčiau, turbūt gyvenčiau net ne operos teatre, o filharmonijoje. Tiesa, į koncertus nueinu gana retai, bet džiaugiuosi, kad mano darbas susijęs su muzika. Repeticijos manęs visiškai nevargina, nes jose nuolat skamba muzika – dažniausiai labai graži.
O kaimynai galbūt ir stebisi, rytais girdėdami iš mano buto sklindančius galingus simfoninės muzikos garsus...

Galbūt pastaruoju metu kaimynai klausėsi „BOLERO+“ garsų?

Kad ir kaip būtų keista, bet sunkiausia šokant „BOLERO+“ man buvo būtent muzika. M. Ravelio „BOLERO+“ yra gana monotoniškas kūrinys – įkyriai kartojamas tas pats ritmas, ir išskyrus finalinį sprogimą ryškesnio emocinio augimo, dramos, faktiškai nėra. O šokyje jau kūrinio vidury reikalaujama plastinės ekspresijos, emocinio „crescendo“. Judesiai maksimalios amplitudės, laisvi (beje, K. Pastoro choreografija labai maloni atliekant – ji organiška, visiškai nelaužo kūno). O tuo tarpu muzikos ekspresija ilgą laiką gana sulaikyta. Ir tik pačioje kūrinio pabaigoje, paskutinėmis minutėmis, orkestras suteikia galingą impulsą – šokame avanscenoje, orkestras, galima sakyti, yra po mūsų kojomis, ir iš jo pasklinda tokia energija, kad, atrodo, dabar štai šokčiau dar kartą viską nuo pradžių.
Reiktų pabrėžti, kad baletas „BOLERO+“ – neįprasto formato, pagrindinė pora kaip choreografinis vienis visą kūrinį nuo pradžių iki galo šoka scenoje. Noriu labai padėkoti Olgai Konošenko, kuri manimi visiškai pasitikėjo, labai daug drauge dirbome, repetavome. Jos profesionalumas negali nežavėti, ir per pačią premjerą, kai mane užvaldė toks jaudulys, kokio net negalėjau tikėtis, Olga kaip scenos partnerė suteikė neįkainojamo palaikymo.

Dar norėčiau grįžti prie operos. Greta vaidmenų balete, atliekate nedidelį, bet labai ryškų vaidmenį Onutės Narbutaitės operoje „KORNETAS“.

Tai ypatingas taškas mano karjeroje. Šį vos keletą minučių trunkantį mirties šokį žiūrovai visada puikiausiai priima, manau todėl, kad čia man suteikta visiška laisvė. Elita Bukovska pastatė choreografinį karkasą, bet turėjau galimybę sudėti į šokį labai daug savęs. Beje, niekas su manimi dabar jau jo nerepetuoja – šis vaidmuo paliktas visiškai mano atsakomybei.
Kuo toliau, tuo labiau patinka O. Narbutaitės muzika, beje, klausiausi ir kitų jos kūrinių. Scenoje pasiekta tobula muzikos ir judesio vienovė – jaučiuosi taip, lyg ne aš šokčiau pagal orkestrą, o orkestras grotų pagal mane. Ar gali būti geriau?

Nebent teatre žiūrint „Lohengriną“?

Tiesą sakant, kartais tiesiog užsimerkiu ir mėgaujuosi muzika. O dar man patinka tai, jog žiūrovų salėje pasijuntu lyg tarp draugų, bendraminčių. Ypač prieš trečiąjį veiksmą: ne paslaptis, ši opera tęsiasi gana ilgai, ir kaskart ateina naujų žiūrovų, kurie tam nebūna pasiruošę... Bet galiu paliudyti, kad spektaklis visada baigiasi ovacijomis.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Beata Baublinskienė

2015 04 22




Pasidalink: