Dovanų kuponai    

Naujienos

Atlikėjai džiaugiasi itališka „bel canto“ opera apie Lietuvos didybę


„Turbūt negalėtų būti geresnio Valstybės dienos paminėjimo, nei šventės išvakarėse atlikti išskirtinį italo kompozitoriaus kūrinį apie praeities Lietuvos didybę, kuris priklauso pasaulinei operos klasikai, tačiau čia, Lietuvoje, atliekamas išties retai“, – apie Amilcare’s Ponchielli operą „Lietuviai“ pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“ kalba operos solistas Vytautas Juozapaitis. Koncertiniame operos atlikime Nacionaliniame operos ir baleto teatre vasario 15 d. garsus solistas dainuos vieną pagrindinių vaidmenų – savo genties patrioto Arnoldo.

Kitus vaidmenis atliks Inesa Linaburgytė (Aldona), Liudas Norvaišas (Albanis), Vaidas Vyšniauskas (Valteris arba Konradas Valenrodas) ir Arūnas Malikėnas (Vitoldas). Solistams talkins LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) bei orkestras. Diriguos Robertas Šervenikas.
Pasak dirigento: „gera repetuoti, kai scenoje – puiki solistų komanda, geras choras. Šioje operoje chorui tenka nemažas vaidmuo. Džiaugiuosi puikiu orkestro griežimu. Žinoma, gaila, kad dabar nematysime režisieriaus Jono Jurašo pastatymui Trakuose (2009 m.) sukurtų vaizdinių, tačiau daugelis pasaulio operos teatrų rengia ir koncertinius operų atlikimus. Tai galimybė publikai mėgautis muzika“.

Solistai džiaugiasi, galėdami itališka bel canto muzika išreikšti savo tautos dramą.
„Muzika romantiškai šilta, grįsta bel canto dainavimo maniera, tačiau tuo pat metu pakankamai sudėtinga – yra ir kur padirbėti, ir kur pasirodyti“, – teigia V. Juozapaitis. – „O dainuojami tekstai tinka ir mūsų laikams, kartais net šiurpuliukai per nugarą nueina, kai įsiklausai į jų prasmę“.
V. Vyšniauskas taip pat mato aiškias paraleles su mūsų laikais: „ir dabar vyksta ideologijų invazijos. Konradas yra tarsi koks Štirlicas – į priešo stovyklą patekęs saviškis, tačiau jis – nevienaplanė asmenybė, draskoma vidinių konfliktų. Jis ir politikas, ir žmogus, tačiau pirmiausia – kovotojas už tiesą. Nesu susitapatinęs su personažu, tačiau man jo drama atrodo labai aktuali“.
„Aldona (Valterio žmona) – man labai brangus personažas, šilta, mylinti moteris, kurios vertybės – šeimos tvirtybė ir drauge ištikimybė Lietuvai“, – pasakoja I. Linaburgytė. – „Labai džiaugiuosi muzika – gražiai parašyta, malonu, kad galiu dainuoti ir aukštesne tesitūra (soprano)“.

Pasak V. Vyšniausko, turėtume didžiuotis, kad Giuseppe’s Verdi amžininkas ir Giacomo Puccini mokytojas Amilcare Ponchielli sukūrė operą, pavadintą „Lietuviai“: „ne „estai“, ne „latviai“ ar „baltarusiai“, o „lietuviai“. Žinoma, tai ir A. Mickevičiaus poemos nuopelnas, kad buvo atkreiptas visos Europos dėmesys būtent į lietuvius. Manau, kad toks veikalas turėtų būti mūsų nuolatiniame repertuare. O dainuoti – „žiauriai“ sudėtinga, palyginčiau su G. Verdi Otelu.“
„Mano svajonė būtų šią operą parengti itališkai ir ją rodyti svetur. Manau, jei kita tauta turėtų savo vardu pavadintą bel canto klasiko operą, ją plačiau eksploatuotų rodydama visame pasaulyje ir taip teigdama – pažiūrėkite, mes esame“, – dalijasi mintimis Inesa Linaburgytė. Kūrinio įtaigą pabrėžia ir dirigentas Robertas Šervenikas: „Labai ryški ir įtaigi operos muzikinė dramaturgija, ji truputį panaši į G. Verdi „Aidą“. Teatro repertuare tai galėtų būti labai rimtas operos kūrinys“. Vis dėlto koncertinis atlikimas turi savo privalumų: „Labai geras jausmas, kai personažą, charakterį turi parodyti ne per vaidybą, o pirmiausia per muziką, dainavimą. Koncertinis atlikimas suteikia progos labiau susitelkti į pačią muziką“, – sako I. Linaburgytė.

Belieka pacituoti vokiečių kritiką, aprašiusį 2009 m. matytą spektaklį Trakų pilyje:
„Nuostabus choras (didžiausią įspūdį padarė lyg vargonai skambantys bosai) ir solistai iš visos širdies mėgavosi lyriniais epiniais partitūros momentais. […] Albano palaiminimas laisvės kovotojui Konradui, nutviekstas arfų skambesio ir atliekamas Liudo Norvaišo pranašiškoje basso profondo ekstazėje, gali puikiai pretenduoti į nacionalinį himną. […] Vokalo prasme atrinkti tvirti balsai. Inesa Linaburgytė atskleidė šilumą ir žavesį net ir aukščiausiose natose, ypač jautriai perteiktuose lyriniuose pasažuose. Vaidas Vyšniauskas įsiminė savo ištverme, nuo pradžios iki pabaigos beveik be pertraukos buvo scenoje ir dainavo patraukliu baritoniniu tenoru Valterio, kitaip dar Konrado Valenrodo, partiją. Vytauto Juozapaičio kuriamas Arnoldas […] nuostabiu griausmingu legato atsisveikinimo romanse O rimembranze (Prisiminimai) sulaukė publikos aplodismentų. Arūnas Malikėnas, dainuodamas pilies bokšte aukštai virš publikos, tamsiu bosu atskleidė intriganto Vitoldo kėslus.“ (Boris Kehrmann, „Opernwelt“, 2009 m. liepa)




Pasidalink: