Dovanų kuponai      

Naujienos

„Don Karlo“ režisierius: nebus madonos, nei paleistuvės, nei raudančio vyro

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusioje spaudos konferencijoje pristatyta artėjanti Giuseppe’s Verdi operos „DON KARLAS“ premjera (kovo 4, 5, 6 d.). Spektaklį kuriantis garsus vokiečių režisierius Günteris Krämeris atskleidė, ko žiūrovai galėtų tikėtis scenoje. Pasak statytojo, pagrindinis tikslas buvo įsigilinti į G. Verdi veikalą ir apvalyti operą nuo pat 19 a. Paryžiaus scenos ją lydinčių klišių.

Visų pirma, svarbu įsisąmoninti, kad G. Verdi „DON KARLAS“ buvo rašomas 19 a. Paryžiaus scenai. „Paryžius 19 amžiuje buvo buržuazinės operos centras“, – pasakojo režisierius. – „Operai reikėjo daug pinigų, o dosniausi rėmėjai buvo tokia vyrų grupė – „Žokėjų klubas“ („Jockey Club“); klubo nariai primygtinai reikalavo laikytis tam tikrų taisyklių. Pirmiausia, antrajame operos veiksme turėjo būti baletas. Kas kad kitame veiksme bus rodoma autodafė scena, antrajame turi būti šokamas baletas. Kodėl? Nes per pirmąjį veiksmą šie vyrai, iš tiesų labai dosniai rėmę operą, drauge vakarieniaudavo. O po vakarienės norėdavo scenoje išvysti ką nors miela, geriausiai – savo meilužes balerinas, šokančias scenoje. Trečiajame veiksme operoje privalėjo vykti iškilminga eisena, kurioje dalyvavo daug artistų, į sceną būdavo vedami ir arkliai, tad ir kvapas tvyrojo atitinkamas…“

Pasak G. Krämerio, klausantis „Don Karlo“ baleto scenos ir eisenos muzikos nesunku pajusti, kad tai – „tuščia muzika“: „G. Verdi žinojo konvencijas ir rašė šias scenas Paryžiaus buduarui. Jis parengė aštuonias šios operos versijas, tai rodo, kad jis nebuvo patenkintas rezultatu, kūrinio forma.“
Režisierius drauge su pastatymo muzikos vadovu, dirigentu Pierre’u Vallet kupiūravo minėtas „Don Karlo“ baleto ir iškilmingos eisenos scenas.

G. Krämeris teigia, kad iki šiol statant „Don Karlą“ karaliauja 19 a. konvencijos: tai, ką laikome istorine tradicija, tėra Paryžiaus „Grand Opera“ klišės. Viena iš baisiausių, pasak režisieriaus, – moters traktavimas: moteris rodoma arba kaip šventoji, madona, arba kaip paleistuvė.
Taigi „Don Karle“ Karalienė Elizabetė yra madona, o jos priešininkei Eboli dažniausiai priskiriama erotizuota paleistuvės laikysena. „Tai labai kvaila. Elizabetė yra politiškai mąstanti mergina iš Prancūzijos, o Eboli – Pilypo II šnipė, ji seka kiekvieną Elizabetės žingsnį, šnipinėja jos privatų gyvenimą; seksuali atmosfera, kurią aplink save kuria Eboli, tėra priemonė šiems tikslams pasiekti. Tad spektaklyje nebus nei prabangių karalienės kostiumų, nei ryškių Eboli vėduoklių. Kita vertus, tai nereiškia, kad bus nublukintos ir tam tikros svarbios draminės spalvos.“

Taip pat, anot režisieriaus, esama nesutapimo tarp herojinio tenoro įprastos laikysenos scenoje ir princo Don Karlo asmens, kurį įkūnija tenoras. Realybėje DON KARLAS buvo nerangus, turintis emocinių problemų žmogus. Visi bandė per jį daryti įtaką jo tėvui, karaliui Pilypui, o šis tą puikiai suprato. „Pilypui buvo aišku, kad jo jautrus sūnus negali būti valdovas, daryti politinių sprendimų.“

„Pilypas mano kolegų yra režisuojamas pagal jo ariją „Ji manęs nebemyli“, kurioje susenęs vyras – nors iš tiesų jam buvo 55-eri – aprauda savo seksualinę negalią santykiuose su žmona Elizabete. Bet juk ne tai yra problema! Elizabetė nuo jo atitolsta todėl, kad mato, kas vyksta jos šeimoje ir kokias baisias politines priemones naudoja jos vyras. Ji nori nuo viso to atsiriboti.“

Klišėmis apaugęs ir Didžiojo Inkvizitoriaus paveikslas. Šį vaidmenį paprastai atlieka daug jaunesnis solistas, nei norima pavaizduoti, tad jis nugrimuojamas seniu. „Bet pagrindinis dalykas čia yra tas, kad tas senas, vos bepajundantis vyras turi galingą protą, kuris įvykių eigą valdo ir nukreipia bažnyčiai reikalinga linkme.“

Centrinė operoje yra autodafė scena, kurioje žmonės siunčiami ant laužo vien todėl, kad yra kito tikėjimo. „Visi kiti elementai operoje turi būti taip sutvarkyti, kad ši scena iš tiesų išryškėtų kaip centrinė be butaforinių dūmų ir liepsnų“, – apibendrina režisierius.

Nors ir būdamas patyręs operų režisierius, G. Krämeris „Don Karlą“ stato pirmą kartą. Jo manymu, tai politinė opera, nes tokia ji ir buvo kuriama G. Verdi pagal vokiečių poeto idealisto Friedricho Schillerio pjesę, o „buduariniai“ prancūziški „Grand Opera“ akcentai tėra svetimkūniai šioje didingoje muzikinėje tragedijoje.

Kovo 4 ir 6 d. pagrindines partijas dainuos: Askar Abdrazakov (Rusija) – Pilypas II, Adam Diegel (JAV) – DON KARLAS, Valdis Jansons (Latvija) – Rodrigas, Viktorija Miškūnaitė – Elizabetė Valua, Eglė Šidlauskaitė – Princesė Eboli, Liudas Mikalauskas – Vienuolis ir Didžiojo Inkvizitoriaus balsas, nebylų Didžiojo Inkvizitoriaus vaidmenį scenoje atlieka Česlovas Nausėda, Gunta Gelgotė – Tebaldas, Dausų balsas.
Kovo 5 d. solistai: Luciano Batinic (Kroatija) – Pilypas II, Eric Fennell (JAV) – DON KARLAS, Eugenijus Chrebtovas – Rodrigas, Raminta Vaicekauskaitė – Elizabetė Valua, Jovita Vaškevičiūtė – Princesė Eboli, Rita Petrauskaitė – Tebaldas, Dausų balsas, L. Mikalauskas – Vienuolis, Didžiojo Inkvizitoriaus balsas.

Beata Baublinskienė
2016 03 01




Pasidalink: