Dovanų kuponai     

Dienoraščiai

Recenzijų konkursas: KULTŪRINIAI REBUSAI IR KELIAS TOBULUMO LINK

Laura Kutkaitė
 

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šįmet pristato premjerą – naujojo kompetetingo teatro choreografo Krzysztofo Pastoro baletą „TRISTANAS IR IZOLDA“ pagal to paties pavadinimo Richardo Wagnerio operą. Liūdnoji princesės ir riterio meilės istorija – Jūsų teismui.

Adagio
* apšvietime

Nuo pat „Tristano ir Izoldos“ pradžios nėra aišku, kodėl pasirenkamas būtent lėtai besikeičiantis, statiškas apšvietimas. Spektaklio istorija pasakoja be galo daug įvykių, kuriuos sunku būtų ir sugaudyti, tačiau visa tai rutuliojasi prietemoje. Galbūt suprasti privalu tik žinantiesiems Tristano ir Izoldos istoriją: net meilės žydėjimo metu reikia jausti artėjančią jos pražūtį. Toks meninis sprendimas byloja apie kultūrinį interpretacijos rebusą. Tačiau, kodėl į scenos vidurį nukreipta šviesa, skirta apšviesti du pagrindinius vaidmenis, apšviečia visus likusiuosius scenoje, neišryškindama pagrindinės dalies, lieka neaišku.

Grand rond
** į klasiką

Yra sakoma, jog paprastumas žavi. Ką gi, kalbant apie kostiumus spektaklyje „TRISTANAS IR IZOLDA“ jis užburia. Kostiumai leidžia mėgautis pačiu šokiu ir muzika, o ne pigiais blizgučiais. Jie išryškina unikalias, trapias balerinų ir didingas lyg Antikos dievų statulose vaizduojamas vyrų figūras, o keturias gamtos stichijas vaizduojančios šokėjos nėra perkraunamos nereikalingomis paletės spalvomis. Instaliacijos čia taip pat paprastos – reguliai atsiveriantys ir užsiveriantys „vartai“, porą kartų į sceną įnešamas kardas ir visa tai išspręsta taip, jog to užtenka.

Vis dėlto, grand jete*** nebuvo

Kad ir kaip būtų gaila,viena pagrindinių meninių užduočių nėra išpildoma – nėra iššokama į viršų su besiveržiančiais jausmais, kas yra bene pagrindinis fonas įsimylėjelių istorijoje. Kartas nuo karto žybteli per stipriai išjaustos mimikos, kurios priverčia svyruoti: jausmas tikras ar šokėjas perdeda? Kiekvienas puikiai žino, kokia plona riba tarp nuoširdumo ir melagystės.

Tačiau sėdintiems bent šiek tiek toliau nuo scenos nusivilti tikrai netenka – plastika spektaklyje atlieka gydytojos vaidmenį. Jei jausmas ne visuomet pagaunamas veide, šokėjas judesyje čia to ne tik negali, bet ir nemoka sumeluoti. Pauzės yra kaip tik ten, kur jų reikia. Spektaklis labai aiškiai parodo stipriąsias savo vietas – masines scenas. Naujasis choreografas Pastoras, atrodo, ne tik įneša šviežio vėjo į pastatymą tam tikrais modernaus šokio elementais, bet taip pat baleto technikos atžvilgiu sugeba iš atlikėjų išspausti jų geriausia. Iškyla dar vienas, šįkart jau pagrindinis kultūrinis rebusas: tobulėjame technikoje, tačiau ar dėl to nustojame jausti? Mažyčiais balerinos žingsneliais judame į priekį ar atgal?

Besveriant pliusus ir minusus bei prisimenant spektaklio metu žiūrovų patirtas emocijas, kurios ir yra pagrindinis meno kūrinio uždavinys, galima drąsiai teigti, jog spektaklis, nors toli gražu ir nebuvo tobulas, buvo tobulas Bandymas. Ir kuo daugiau šių bandymų, tuo didesnė tikimybė Lietuvos scenoje išvysti tobulą baleto spektaklį.


*Muz. – lėtai, balete – lėtas.
**Didelis sukinys.
***Didysis horizontalus šuolis špagato padėtyje.


Laura Kutkaitė

VII tarptautinio kritikų seminaro „Tristanas. Tarp operos ir baleto“ recenzijų konkursui pateiktas tekstas

Nuotraukoje – Rūta Juodzevičiūtė (Izolda) ir Genadijus Žukovskis (Tristanas). Fotografas Martynas Aleksa





Rašyti komentarą


Vardas:
Komentaras:
  


Pasidalink: