Dovanų kuponai      

Dienoraščiai

Meilė gimusi neapykantoje

Lukrecija Stonkutė
Jaunųjų kritikų recenzijų konkursas – specialus „Bravissimo“ prizas jauniausiai dalyvei

Būdamas trejų metų, Sergejus Prokofjevas stuktelėjo kaktą į geležinę skrynią, ir gumbas išsilaikė kokius dvidešimt penkerius metus. „O gal jame ir glūdi visas muzikinės kūrybos talentas“, – svarstė vienas dailininkas, piešdamas jo portretą ir pirštu liesdamas gumbą.

Žinia, Prokofjevo kūryba apėmė bemaž visus muzikos žanrus. Per keturiasdešimt penkerius sraunios kūrybinės veiklos metus jis parašė per šimtą trisdešimt opusų, tarp kurių ir dviejų veiksmų baletas „Romeo ir Džiuljeta“, kurtas pagal to paties pavadinimo Williamo Shakespeare’o tragediją. 

Viena vertus, šį veikalą mes dažniausiai įsivaizduojame kaip odę kilniai ir romantiškai meilei. Antra vertus, tai – sukrečianti drama, tragedija, kurioje meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, konfliktų įkaitintoje Veronos šeimų karo atmosferoje. Ar karų, konfliktų įkaitinta atmosfera nėra mūsų laikų kasdienybės dalis? Ir ar šiandien baletas kaip meno forma pajėgus šiuo aspektu patraukti publiką, perteikti žiūrovui tokios įtampos sąlygotos tragedijos paslaptis? 

Spalio 27 d. (į generalinę repeticiją. – Red.), vėsoką rudens vakarą, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinko nerimastinga ir šurmuliuojanti publika stebėti tikro, dar vieno iššūkio šiam daugybę kartų įvairiose pasaulio scenose statytam baletui. Jau pirmieji Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetos“ uvertiūros akordai užgniaužia kvapą ir priverčia klausytojus suklusti. Modesto Pitrėno diriguojama ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro atliekama muzika išsyk atsiveria daugiaplane išraiška – ji kupina paslapties, ryžto ir katarsio, o štai kampuotos melodikos lyriniuose epizoduose – ilgesio, svajingumo.

Kaip viskas plėtosis toliau? Kebliuose siužetinių linijų vingiuose sutrikti netenka, nors baleto veiksmas ir perkeliamas į kitą, nuo autentiškų laikų nutolusią epochą. Dramaturgas Willemas Brulsas, kaip dabar įprasta, stengėsi šią seniai parašytą istoriją priartinti prie šių dienų ir parodyti, jog ji peržengia vienos epochos ribas. W. Shakespeare’o istorija naujajame balete perkeliama iš renesanso į XX a. Romą. Išskiriami anuometinio amžiaus dešimtmečiai – ketvirtasis, šeštasis ir dešimtasis. Vaizdo projekcijų ir šviesų dailininkų Berto Dalhuseno ir Winando van der Horsto dėka pirmajame veiksme projekcijoje regime nespalvotą fotografiją, tai – tarsi fašistinės Italijos laikotarpio atspalvis. Antrajame veiksme motociklų vaizdai padeda atpažinti metą po II pasaulinio karo. Paskutinieji epizodai apšviečiami šviesiai melsva šviesa, kuri primena mobiliųjų telefonų ar televizijos ekranų mirgėjimą – įprastos mūsų kasdienybės spalvos. Tačiau kostiumų dailininkės Tatyanos van Walsum idėja – šokėjų aprangas paversti tarsi belaikėmis, užmaskuojant konkrečius istorinius laikotarpius. 

Vis dėlto tikrasis šio spektaklio šviesulys yra choreografija. Kaip žinia, choreografas Krzysztofas Pastoras pasikonsultavęs su kompozitoriaus anūku Gabrieliumi Prokofjevu, taip pat rašančiu muziką, padarė keletą korekcijų partitūroje. Tai praplečia šokio interpretacijos rėmus. Choreografinė kalba šiame balete keri savo rafinuotumu bei tikslumu, o sykiu – šokis kupinas plastiškumo ir laisvės. Pagrindiniai spektaklio šokėjai – Anastasija Čumakova ir Romas Ceizaris puikiai įsikūnija Džiuljetos ir Romeo asmenyse. Jie ypač įtaigiai perteikia meilės scenas – organiški rankų judesiai, svaiginantys galvos posūkiai atliekant pas de deux. Džiuljetos motiną ir tėvą įkūniję Rūta Lataitė ir Ernestas Barčaitis ne itin atitinka tėvų vaidmenį. Tai herojai, kurie assemble ir sauté judesių pagalba irgi siekia pagrindinių herojų vaidmens. Tikra spektaklio puošmena – Džiuljetos draugės. Jas vaidino Maja Dolizdė ir Haruka Ohno. Abi žavi savo paprastumu ir trapumu. Prielankumą ir pritarimą pagrindinei herojei išreiškia ne tik kūno, bet ir akių kalba. Kovos tarp Kapulečių ir Montekių šeimų, pasitelkiant roveltado ir pas de chat judesius, veiksmui suteikia emocionalumo ir stiprios neapykantos įspūdį.

Puiku, jog tikroji šio baleto dominantė ir buvo pagrindiniai veikėjai – Romeo ir Džiuljeta. Ir tai paliudijo, jog odė kilniai ir romantiškai meilei nepasiduoda skirtingoms kintančių laikų tikrovėms. Meilės idėja tebesvarbi ir šių laikų tikrovei. Spektakliui pasibaigus, džiugus žiūrovų šurmulys liudijo, jog premjera išties sėkminga. 

2016 11 03 

Jaunųjų kritikų recenzijų konkursas buvo paskelbtas žurnalo „Bravissimo“ ir LNOBT surengtos XI tarptautinės operos konferencijos „Šiuolaikinis operos teatras – tradicijų sandūroje“ (spalio 28 d.) metu. Konkurso partneris – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos istorijos katedra. Dalinė rėmėja – Lietuvos kultūros taryba. 

Nuotraukoje: Anastasija Čumakova (Džuljeta), Ernestas Barčaitis (Džuljetos tėvas). LNOBT nuotrauka, fotografas Martynas Aleksa. 





Rašyti komentarą


Vardas:
Komentaras:
  


Pasidalink: