Dovanų kuponai    Abonementai    

Dienoraščiai

Amžinai gyvas sirtakis. Atsisveikinimas

Skaidrė Baranskaja

... Zorba mane išmokė mylėti gyvenimą ir nebijoti mirties... Klausydavausi jo kalbant apie savo kaimą Olimpe, sniegą, vilkus, komitadžius, Šv. Sofiją, lignitą, magnezitą, moteris, Dievą, tėvynę ir mirtį – ir staiga, kai jis nebesitverdavo savame kailyje ir jam nebepakakdavo žodžių, pakildavo, atsistodavo ant rupaus paplūdimio žvirgždo ir leisdavosi šokti. ( Nikos Kazantzakis. GRAIKAS ZORBA.)

Lapkričio 23 dieną į Nacionalinį teatrą publika susirinko paskutinį kartą išklausyti istorijos apie meilę, neapykantą, gyvenimą ir mirtį, kurią šokiu papasakojo paprastas žmogus – GRAIKAS ZORBA.
Jei manęs paklaustų, apie ką Lorcos Massine’o baletas „GRAIKAS ZORBA“, atsakyčiau – apie nieką ir apie viską. Tai – Zorbos šokis ant paplūdimio žvirgždo, kai nebesitveri ir nebeužtenka žodžių. Tai Mikio Teodorakio muzika, tarsi oratorija apie pasaulio sutvėrimą, kuri apjungia didingą chorą ir labai intymius solo moteriškam balsui ir kuri priverčia išjausti Žmogaus, Gamtos ir Dievo žemiškas jungtis. Galų gale tai įspūdingas finalas-sirtakis, kuris priverčia užmiršti širdies skausmą, prikelia naujam gyvenimui ir atleidžia visas nuodėmes. Manyčiau, būtent čia ir glūdi fenomenali šio spektaklio sėkmė, lydinti jį Vilniaus scenoje jau keturiolika metų. Iš tiesų ilgaamžis baletas. Pasikeitė net kelios solistų kartos, o baletą pažiūrėjo jau turbūt visa Lietuva.

Trumpas ekskursas į praeitį
Dar 1997 m. tuometinė baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova ieškojo pakankamai modernaus ir komerciškai sėkmingo spektaklio, kurį būtų galima rodyti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. T. Sedunovos dėmesį patraukė Varšuvos Didžiajame teatre tuomet rodomas, labai lenkų publikos mylimas Lorcos Massine’o pastatymas. Baletą „GRAIKAS ZORBA“ pasaulis išvydo dar 1988 m., festivalio Arena di Verona užsakymu ir neblėstantis spektaklio populiarumas kėlė daug vilčių. Anot T. Sedunovos, atkreipti dėmesį į šį baletą jai parekomendavo būtent dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Prasidėjo derybos. „Graiko Zorbos“ choreografas pradžioje net nenorėjo tartis dėl to simbolinio honoraro, kurį galėjo pasiūlyti tuomet dar sunkius laikus patiriantis teatras. Lorcos Massine’o honorarai buvo vakarietiški, o spektaklis populiarus visame pasaulyje. Prie sėkmingos derybų baigties daug prisidėjo ir tuometinis Maskvos Didžiojo teatro vadovas, Lietuvos garbės pilietis Vladimiras Vasiljevas. Galų gale derybas vainikavo sėkmė ir į mūsų teatrą atkeliavo „GRAIKAS ZORBA“.
Iš pradžių baleto trupėje niekas net nesuprato, apie ką šoksime. Kažkas lyg matė filmą, kažkas lyg skaitė knygą, bet visumoje jokio aiškumo. Atvykęs Lorca Massine’as visus žavėjo ir galbūt net kėlė baimę savo arogantiška laikysena. Tokių Lietuvos baletas dar nebuvo matęs! Baltasis kaulas, mėlynasis kraujas baleto pasaulyje (priminsiu, kad Lorcos Massine’o tėvas, Leonidas Massine’as – garsus šokėjas ir choreografas, stovintis vienoje garbės eilėje su Fokinu ir Balančinu) – Lorca Massine’as oficialiai spektaklio nepristatinėjo ir niekam nieko daug neaiškino. Jo pasaulyje tai nebuvo įprasta. Vis dėlto, kaip prisimena baleto primadona Živilė Baikštytė, baletmeisteris daug dėmesio skyrė solistams paaiškinti kiekvieno judesio prasmę ir viso baleto filosofinę esmę.
Gana kritiškai vertindamas visos baleto trupės gebėjimus, choreografas buvo tiesiog pavergtas Eglės Špokaitės, Jūratės Sodytės, Živilės Baikštytės žavesio ir talento. Galbūt todėl atlaidžiau žiūrėjo į kai kurių kitų artistų ribotas galimybes. Be abejonės, pirmosios, „karščiausios“ artistų sudėtys buvo arčiausiai viso sumanymo ir autentiškiausios. E. Špokaitė, Ž. Baikštytė, Mindaugas Baužys, Voldemaras Chlebinskas, Aleksandras Molodovas, Aurelijus Daraškevičius buvo ir, manau, išlieka neprilygstami šiame balete iki šiol.
1998 metų pavasarį įvyko „Graiko“ premjera ir prasidėjo šio baleto aukso amžius. Lietuvos žiūrovai iš karto pamilo spektaklį tikra, amžina meile, baleto trupė, jausdama tokį palaikymą, įkvėptai šoko sirtakį net 14 metų. Buvo ir gastrolių. Labiausiai įsimintinos gastrolės vyko Ispanijoje, kuomet Lietuvos baleto artistai pamatė praktiškai visą šią nemažą šalį, o ispanai susipažino su karštu baltų temperamentu. Prasmingiausios – Maskvos Didžiajame teatre. Lietuvių sirtakis užbaigė grandiozinį Gala koncertą, skirtą rusų baleto grando Vladimiro Vasiljevo jubiliejui. Tuo tarpu į Lietuvą atvažiuodavo garsiausi pasaulyje Zorbos vaidmens atlikėjai, pradedant pačiu Lorca Massine’u. Irekas Muchamedovas, Ygoris Yebra, Valerijus Mazepczykas, Maksimas Voitiulas – atlikėjai, įrašyti šlovinguose lietuviškojo „Graiko Zorbos“ puslapiuose.

Atsisveikinimas
2012 metai, paskutinis „Graiko Zorbos“ spektaklis. Teatras lūžta, sunku patikėti, kad tai – ne premjera. Susirinko visi šio baleto gerbėjai, tarp žiūrovų šmėsčioja pažįstami, nuo scenos jau nuėję veidai. Plojimais salė pasitinka choro artistus ir dirigentą. Pakyla uždanga ir publika pasineria į graikiškas, bet tuo pačiu neturinčias nacionalinių ribų aistras jau paskutinį kartą. Priminsiu, kad šio straipsnio eilutės tai savotiška „epitafija“ baletui „GRAIKAS ZORBA“, todėl apie baleto trūkumus, stilių ir kitus panašius dalykus čia nebus kalbama. Ir vis dėlto norėtųsi perteikti tą atmosferą, kurią sukuria būtent artistų individualybės ir talentai.
Pati pirma, vyriška scena su Aurelijaus Daraškevičiaus Jorgos priešakyje neleidžia net suabejoti, kad spektaklis gyvas, šokamas su įkvėpimu ir atsidavimu choreografo idėjai. Ach, tie nuostabūs Lietuvos baleto vyrai! Šiame spektaklyje jie pasirodo netikėtais mačo, kovotojų už laisvę, gana brutaliais, labai vyriškais pavidalais. Be A. Daraškevičiaus tiesiog negalėčiau neišskirti pagrindinių, temą pradedančių keturių vyrų – Eligijaus Butkaus, Manto Daraškevičiaus, Voitecho Žuromskio, Kipro Chlebinsko – šokio. Iš esmės, visų artistų puikiai techniškai atliekamas zeibekiko palaikė reikiamą įtampą ir atskleidė tą folklorinį koloritą, kuris sudaro viso baleto choreografinio audinio pagrindą.
Scenoje pasirodžiusi graži tarsi ikona Margarita Verigaitė dar paryškino viso spektaklio pravoslavišką skambesį ir sukūrė moteriškumo grožio ir harmonijos iliuziją.
Neprilygstamas, žavus bonvivanas Zorba, Aleksandro Molodovo interpretacijoje neleido publikai liūdėti ir nuobodžiauti. Ilgametis Zorbos vaidmens atlikėjas nenuvylė ir padovanojo nuostabių akimirkų savo gerbėjams. Galima sakyti, savo aistringumu herojus netgi konkuravo su emocionaliai gana šaltoku Aurimo Paulausko Džonu. Nuostabūs antrojo veiksmo duetai su Marina neskambėjo taip jausmingai, kaip operos solistės Laimos Jonutytės balsas. Ir vis dėlto baleto solisto Aurimo Paulausko patirtis, techniškai nepriekaištingas šokis, gyvybingi jete en tournant sirtakio finale nepaliko abejingų aukštos baleto technikos gurmanų.
Tikrą teatro šventę visomis prasmėmis žiūrovui padovanojo primadona Ž. Baikštytė. Scena trise prie stalelio vynuogių medžių paunksmėje tiesiog sukrėtė savo literatūriškumu ir aukštu aktoriniu pilotažu. Įdomu, kad šiai balerinai šokant premjeriniuose spektakliuose Mariną, Lorca Massine’as geidė ją matyti būtent Madam Hortense vaidmenyje ir labai nuosekliai ją ruošė šiam vaidmeniui. Nuostabu, kad Ž. Baikštytė pernešė vaidmens spalvas ir emocijas iki šių dienų nenublankusias, net dar ryškesnes ir brandesnes.
Baletas skambėjo taip pakiliai, artistai šoko su tokiu užsidegimu, kad nenoromos kirbėjo mintis apie čia ir dabar išgyvenamą šio spektaklio renesansą.
Taigi, atrodytų, spektaklis gyvas, publikai įdomus, artistams yra kur augti, tai kodėl tai buvo paskutinis kartas ir kam reikalinga „epitafija“?
Atsakymas kaip visada slypi kažkur tarp eilučių. Galbūt tai nauja repertuaro politika, o galbūt tai iš pirmo žvilgsnio ne visada pastebimi spektaklio ligos simptomai. Ne viskas taip puiku šioj danų karalystėj. Tokios smulkmenos, kaip persikreipęs choro artisto švarkas, ne visai deramai sutvarkyti baleto artistų kostiumai, neskoningas, atmestinai padarytas grimas (pvz., Zorbos veidas atrodė tarsi karnavalinė kaukė), galų gale vietomis negrįžtamai pamestas choreografinis audinys (Marinos mirties scenoje turi būti kuriama užmėtymo akmenimis iliuzija, kurios, deja, nebuvo), sudaro gana abejingo nekūrybinių teatro darbuotojų požiūrio į ilgai einantį spektaklį įspūdį. Deja, tokia padėtis būdinga daugeliui teatrų. Spektakliai kaip gyvi organizmai gimsta, išgyvena savo aukso amžių, vėliau vegetuoja ir galų gale natūraliai miršta. Tokia yra teatro gyvybingumo ir evoliucijos kaina. Kartais šis procesas mus ypač nuliūdina, nes tokie spektakliai, kaip „GRAIKAS ZORBA“ yra tarsi reti paukščiai mūsų padangėje.
Finalinis, galima sakyti amžinai gyvas Sirtakis sukėlė galingas publikos ovacijas net neįpusėjęs. Lietuvos publika atsisveikino su „Graiku Zorba“ audringais aplodismentais ir su ašaromis akyse. Ką padarysi? Ευχαριστιεζ Ζορβα.
Liūdi fanai.

Skaidrė Baranskaja
„7 meno dienos“





Rašyti komentarą


Vardas:
Komentaras:
  


Pasidalink: