Dovanų kuponai      

Dienoraščiai

„Romeo ir Džuljeta“ – Renesansas ir fašistinė Italija. Ar tai suderinama?

Kristupas Antanaitis
Jaunųjų kritikų recenzijų konkursas – III vieta

1935-ųjų metų rugsėjį Sankt Peterburgo visuomenės laukė didelė šventė – kompozitorius Sergejus Prokofjevas publikai pristatė savo naujausią darbą – 3 veiksmų baletą „Romeo ir Džuljeta“. Praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) Vilniaus publiką taip pat pakvietė į premjerą, ilgai lauktą ir žiūrovų mylimą spektaklį.

Dar 1993 metais rusų choreografas Vladimiras Vasiljevas pastatė šį baletą, kurį ne kartą dirigavo genialusis maestro Mstislavas Rostropovičius. Po trumpos pertraukos į teatro repertuarą grįžusio S. Prokofjevo šedevro ėmėsi LNOBT baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, kuris šiam pastatymui sukūrė ir baleto choreografiją. Tai nebuvo šiuolaikinis šokis, o tikrų tikriausia klasika, perpinta šių dienų judesio elementais, puikiai derančiais tarpusavyje. Ekspresyviai pateiktos emocijos, nuostabi orkestro atliekama muzika (dirigentas Modestas Pitrėnas) – visa tai telpa į naujo baleto bendrą vaizdą.

Orkestrui grojant įžangą baleto artistai stovi lyg suakmenėję, tuo pačiu užpildydami visą sceną ir įsiliedami kartu į bendrą kontekstą su ekrane matomais žmonėmis. Sugriaudėjus pučiamiesiems scenoje esančius miestiečius ištinka mirtis – visi ligi vieno krenta ant žemės, tarsi pakirsti kulkos. Ekrane pasirodo teroro akto Bolonijoje vaizdai, kur miesto gatvėse guli šimtai sužeistųjų bei žuvusiųjų. Balta suknele vilkinti Džuljeta (Anastasija Čumakova) tarsi Marija nusileidusi iš dangaus, apžiūri visus sužeistuosius ir tyliai pasitraukia į užmarštį. Teatro orkestras savo pasažais ir štrichais davė stiprų impulsą solistams bei kordebaletui. Šie kvėpavo vienu ritmu ir akivaizdžiai jautė savo kolegas. Dirigentas Modestas Pitrėnas batutos mostais itin tiksliai perpasakojo partitūroje užrašytas pastabas ir apipavidalinimus. S. Prokofjevo muzika ir pats spektaklis net nėra lyginamas su prancūzų kompozitoriaus Charles’io Gounod opera, kuri pasaulyje statoma itin retai. Baletas stebina savo dramatiška muzika, kuri daugiau akcentuoja veikėjų charakterius ir pabrėžia dramą, o ne bendrą visumą, kaip tai daro Ch. Gounod. 

Po trumpo prologo ir pirmojo „dieviškojo“ Džuljetos pasirodymo miesto gatvės nusileidusių veidrodinių kolonų dėka virsta pokylio sale. Puotos scenoje skambantys fleitų ir styginių glissando jau nuo pat pirmųjų scenų sukelia mirties baimę. Žiūrovas gali nujausti, jog šokantys žmonės netrukus taps mirtino įvykio liudininkais. S. Prokofjevas taikliai parašė muziką, kurios elementai šiandien naudojami siaubo filmuose ar trileriuose, kuriant įtampą, lygiai taip, kaip tai padarė šis rusų kompozitorius perspėdamas klausytoją apie artėjančią nelaimę. 

Šio baleto choreografija yra klastinga bei sudėtinga. Netinkamai atliktas judesys gali viską sugriauti. Vietomis atrodė, jog „baltųjų“ gvardija šoko sinchroniškiau už „juoduosius“, tas ypač jautėsi antrojo veiksmo pradžioje, kuris prasideda kautynių scena. Ją Krzysztofas Pastoras itin gudriai sukūrė ir perteikė žiūrovams. Didelė minia vilkinti originalius kostiumus (Kapulečių šeima vilkėjo juodus, Benito Mussolini laikų armijos dėvėtus drabužius; Montekiai buvo persirengę baltais kostiumais. Nepriklausantys šeimoms skyrėsi ypač ryškia spalvų gama) sparčiai reagavo į įvykius scenoje. Merkucijaus (Voicechas Žuromskas), Tebaldo (Stanislavas Semianiura) ir paties Romeo kautynės kurstė aistras, kiekvieną veikėjų atokvėpį lydėjo disonansais persmelkta muzika, kuri vietomis norėjo harmoniškai išsirišti, tačiau konfliktas to padaryti neleido. Choreografas kautynes pavaizdavo šiuolaikiškai – prie klasikinio baleto judesių prisidėjo šiandieniniai kovos menų veiksmai. Galų gale dviejų aukų pareikalavusi scena baigėsi, ją vainikavo balta uždanga, šydas ar drobulė, simbolizuojanti mirtį. Išnešus kūnus ir išsiskirsčius visiems liudininkams, po milžiniška skraiste, ant suolelio, liko sėdėti Romeo ir Džuljeta; vaizdas pasikeitė ir žiūrovas buvo perkeltas į miegamąjį. 

Scenoje net kelis kartus pasirodo fašistinėmis aprangomis apsirėdę kordebaleto artistai, žygiuojantys tiksliai su orkestru. Stebint tokius „pasivaikščiojimus“ susidaro įspūdis, jog laiko mašina suveikė ir žiūrovas nusikėlė į pokario laikų Italiją. 

Romeo išvykimas, Džuljetos ašaros ir Tėvo Lorenco (Igoris Zaripovas) paduoti migdomieji šokiravo savo vizualizacija. Džuljetos reakcija į migdomųjų poveikį buvo tokia greita ir stulbinama, jog norėjosi nutraukti spektaklį ir imti ploti A. Čumakovai už stulbinamai kuriamą vaidmenį. Akylesnis žiūrovas galėjo pastebėti, jog solistė tiek muziką, tiek libretą išjaučia veidu. Absoliutus įsijautimas į vaidmenį, partnerio R. Ceizario pajautimas, ekspresija ir elegancija, persipynusi su mirties nuojauta. R. Ceizaris nė kuo nenusileido savo partnerei – pedantiškas tikslumas ir atsidavimas darbui įrodė, jog šis atlikėjas yra tikras savo srities profesionalas. 

Tragiškas spektaklio finalas, mirtis bei šešėlyje slankiojantys šeimos nariai, kurie net praradę savo mylimuosius vis tiek nesusitaiko, o praeina vieni pro kitus be jokių emocijų, pasiima ant rankų savo vaikus ir išsiskiria pasukdami į priešingas puses. Šiame pastatyme išryškinamas ne tik šeimų, bet ir kartų konfliktas. 

Puikiai sugalvota ir išpildyta spektaklio scenografija (dail. Tatyana van Walsum, Olandija), kai scenos gilumoje kabantis pokario Italijos gatvės statiškas vaizdas ima pintis su gatvės šurmuliu. Judantys vaizdai parodo tikrą siautulingųjų italų gyvenimo būdą, taip pat yra lyginami su Džuljetos jausmų skaistumu. 

Šokiruojantis, gražus, puikiai apipavidalintas naujasis pastatymas yra tikras LNOBT sezono perlas, puošmena ir dovana žiūrovui, pasiilgusiam dramų scenoje, kurių dėl premjeros net kelias savaites neteko matyti. Priešingų jėgų išryškinimas, gėrio ir blogio atskyrimas, fašistiniai motyvai. Manau, jog šis spektaklis turės savo šlovę, publikos bus lankomas, kaip ir visi kiti teatro spektakliai. Pirmi premjeriniai rodymai spalį ir vienas spektaklis gruodį jau išparduoti, tad belieka tikėtis publikos ovacijų ir daugiau tokių puikių Krzysztofo Pastoro pastatymų LNOBT. 

Premjera LNOBT įvyko 2016 spalio 28 ir 29 d. 

2016 11 03 

Jaunųjų kritikų recenzijų konkursas buvo paskelbtas žurnalo „Bravissimo“ ir LNOBT surengtos XI tarptautinės operos konferencijos „Šiuolaikinis operos teatras – tradicijų sandūroje“ (spalio 28 d.) metu. Konkurso partneris – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos istorijos katedra. Dalinė rėmėja – Lietuvos kultūros taryba. 

Nuotraukoje: Voicechas Žuromskas – Merkucijus. LNOBT nuotrauka, fotografas Martynas Aleksa. 





Rašyti komentarą


Vardas:
Komentaras:
  


Pasidalink: