Dovanų kuponai    Abonementai    

Dienoraščiai

„Kūrybinis impulsas“ startavo. Tikėkimės, finišas dar toli...

Vita Mozūraitė, Lietuvos šokio informacijos centras

Nuo pat praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio Sovietų sąjungoje choreografus, o tiksliau – baletmeisterius, rengė kelios aukštosios teatro mokyklos, iš kurių svarbiausias buvo Valstybinis teatro meno institutas (GITI, dabar pervadintas Rusijos teatro meno akademija, RATI). Ir tik šias valstybines mokyklas baigę asmenys Sovietų sąjungoje galėjo kurti baleto spektaklius, tik jiems atsiverdavo valstybinių baleto teatrų durys, ir buvo atkakliai nutylima, kad garsieji užsienio choreografai – Maurice‘as Bejart‘as, Jyřis Kylianas, Williamas Forsythe‘as, Johnas Neumejeris nėra baigę jokių aukštųjų teatro mokslų, kad visi jie pradėjo kurti dar būdami šokėjais. Ryškiausia praėjusio amžiaus choreografų „kalve“ buvo Štutgarto baleto teatras, leidęs savo trupės šokėjams eksperimentuoti, kurti ir tokiu būdu atlapojęs duris neoklasikiniam ir šiuolaikiniam baletui bei šiuolaikiniam šokiui.
 
XXI-ajame amžiuje vis daugiau buvusių Rytų bloko šalių baleto teatrų, ilgą laiką tikėję, kad tik Maskva ir Peterburgas yra pajėgūs įdiegti kūrybinį talentą, metė kūrybinius iššūkius baleto artistams. O 2004 m. klasikinio baleto bastionui – Maskvos Didžiojo teatro baleto trupei –  vadovavęs choreografas ir šokėjas Aleksejus Ratmanskis taip pat pasiūlė šokėjams dalyvauti „dirbtuvėse“, kuriose savo kūrinius pristatė ir Kirilas Simonovas, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūręs „Dezdemoną“ ir „Kopeliją“.
 
Tačiau iki LNOBT ši idėja atsirito tik šį sezoną, pasikeitus baleto trupės vadovybei. Krzysztofas Pastoras pasiūlė organizuoti tokias choreografines dirbtuves Vilniuje ir pavadino jas „Kūrybiniu impulsu“. Mieste jau prieš mėnesį pasirodė afišos, o socialiniuose tinkluose reklama ir repeticijų nuotraukos „plaukiojo“ nuo žiemos.
 
Baleto artistai ne tik kūrė šokio miniatiūras, bet ir kostiumus (Jelena Lebedeva), šukuosenas (Urtė Bareišytė), plakatą ir vaizdo įrašus (Žilvinas Beniuševičius), rengė programėlę (Anna Baranova), koordinavo visą projektą (J.Lebedeva, Greta Gilytė). Jiems tai buvo puiki proga suvokti visą kūrybos ir vadybos procesą „iš vidaus“, nes, kaip žinia, baleto artisto profesinis kelias – trumpas, verta išbandyti save ir kitose srityse.
 
Birželio 3 d. LNOBT salė buvo pilnutėlė. Žiūrovai pamatė 12 kompozicijų, kurių autoriai – LNOBT ir Klaipėdos muzikinio teatro šokėjai, JAV šokanti lietuvė, Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografė ir svečiai iš Drezdeno. Kiekvieną kūrinį lydėjo parinkti arba, matyt, pačių artistų sukurti tekstai, nusakantys šokio kūrinių motto. Taip pat prieš kiekvieną kompoziciją scenos gilumoje kabančia ekrane šmėkštelėdavo ir sustingdavo didžiuliai balti šokėjų siluetai, tarsi kūrinio siela, kartu su tekstu pranešanti žiūrovui apie tuoj prasidėsiantį vyksmą.
 

Kad baleto artistams sunkoka nutolti nuo jiems įprastos stilistikos, parodė dauguma kūrinių. Romantiški, baletiškai lengvi buvo Rūtos Kudžmaitės „Liūdna šventė“ (pagal Saint-Preux muziką), Igorio Zaripovo „Elegija“ (pagal Sergejaus Rachmaninovo muziką), Živilės Baikštytės „Duetas“ (pagal Pietro Mascagnio muziką), Pavelo Moskvito (Drezdenas) „Choreografinė miniatiūra“ (pagal grupės „Brainstorm“ muziką) ir Olgos Konošenko bei Andriaus Žužžalkino „Jausmai“ (pagal Igno Vanago aranžuotą grupės „Aidan“ muziką).
 
Praėjus vos porai dienų po koncerto šie kūriniai susilieja atmintyje į vientisą lyrizmo kupiną vaizdą: meilės duetai, meilės trikampiai, grakštūs pakylėjimai, aukšti žingsniai, tobulos kojų bei rankų linijos ir visiškai tradicinė raiška, tarsi atėjusi jei ne iš klasikinių XIX a., tai tikrai – iš rusiškų XX a. baletų. Ne, toji raiška tikrai netrukdė, atvirkščiai – sunku buvo įsivaizduoti, kad tokioje miniatiūroje galimą būtų kitaip pasukti galvą, kitaip apkabinti, kitaip išbėgt iš scenos. Bet kuris iš šių koncertinių kūrinėlių papuoštų kiekvieną renginį. Bet vis tik laukiau drąsesnio bandymo, šiurkštesnės linijos, netikėto posūkio aiškinantis jausmus.
 
Labiau įsiminė didžiulis visą ekraną užkariaujantis Mėnulis I.Zaripovo „Elegijoje“, prislegiantis, užgožiantis mažučius šokėjus. Tokioje subtilioje miniatiūroje tai nebuvo geriausias vaizdinis sprendimas.
 
Trapumu šiose lyriškose miniatiūrose išsiskyrė Inga Cibulskytė („Duetas“), dramatizmu ir jausmų branda – O.Konošenko ir Martynas Rimeikis („Jausmai“).
 

Tarp lyriškųjų miniatiūrų savo temperamentu ir idėja kiek originalesnė pasirodė P.Moskvito sukurta  kompozicija, kuriai būtų tikęs „Pigmaliono“ pavadinimas, nes iš dailininko drobės nužengia ir su juo šoka, o vėliau į drobę grįžta jo nutapyta moteris (Natalija Sologub). Tačiau choreografine prasme kūrinėlis pasirodė gan tradicinis, net ir blankesnis už LNOBT artistų kompozicijas.
 
Visos kitos miniatiūros buvo itin savitos, kiekvienoje blykstelėjo ryški individualumo žiežirba. Koncentruotas, raiškus Vilios Putrius (Vilijos Putriūtės) kūrinys „Kame stiprybė“ (pagal Monteitho McCollumo muziką) tiek savo choreografija, tiek ir parinktu motto – Paulo Coelho žodžiais apie nueitą kelią tiesiog augte suaugo su Eglės Špokaitės charizma ir išraiškingumu. Ši šokėja geba įprasminti kiekvieną judesį, tad net sunku atskirti, kiek „Stiprybėje“ buvo choreografės, o kiek – atlikėjos. Itin įdomus buvo ir šios miniatiūros apšvietimas (šviesų dailininkas Levas Kleinas), sukūręs kelio įvaizdį.
 
Visiškai kita stilistika pasižymėjo Beatos Molytės „Emocija“ (Mayte‘o Martino muzika). Tiesą sakant, nesitikėjau, kad ši lyriška šokėja imtųsi flamenko, tačiau ar tai ir nėra didžiausias iššūkis – sugriauti savo kuriamą stereotipą. Keturios šokėjo kulnais ir delnais mušė tikslų ritmą, tarsi kalbėtųsi tarpusavyje – tiek unisonu, tiek ir pavieniui. Kompoziciją buvo įdomu stebėti, bet įspūdį veikiau kūrė ne choreografija ir joje slypinčios emocijos, o būtent šokėjų unisonas.
 
Vienintelį solo „Tamsa šviesoje“ pagal Kamilio Straszowskio muziką sukūrė ir atliko Žilvinas Beniuševičius, bene jauniausias „Kūrybinio impulso“ dalyvis. Nors choreografine prasme šioje miniatiūroje buvo gal kiek per daug blaškymosi, tačiau žavėjo vyriška, gaivališka šokėjo energija, pasitikėjimas savimi, savita originali choreografija, erdvės valdymas.
 

Tarsi iš filmuotų klipų sulipdyta pasirodė Juhio Jonekuros kompozicija „Draugas“ pagal intriguojantį Piotro Čiaikovskio ir Joe‘o Hisaishio muzikinę samplaiką, labai sinchroniškai atlikta Laimio Rosleko ir Voicecho Žuromskio. Šiame kūrinyje itin daug reiškė vos ne matematinis, precizišku tikslumu pagrįstas šokėjų judėjimas. Pasigedau tokio preciziškumo choreografijoje – kūrinys buvo kiek ištęstas, jo tempas neišlaikytas iki galo, o pabaiga su tai gęstančiomis, tai vėl įsižiebiančiomis šviesomis apskritai panėšėjo į intensyvesnius ieškojimus nei radimus. Tačiau bendras kūrinio įspūdis buvo daug žadantis – jaunojo choreografo idėjos gali išaugti iki visaverčio spektaklio.
 
O viso vakaro „grietinėle“ laikyčiau du kūrinius – Editos Stundytės „Degimą“ ir Martyno Rimeikio „Belaukiant Godo“. Pastarasis duetas, sukurtas pagal Giedriaus Puskunigio muziką, ilgam įsirėžė atmintyje tiek dėl santūrios, tačiau iškalbingos, puikiai subalansuotų elementų choreografijos, kuriai neabejotiną įtaką padarė XX a. Europos šiuolaikinio šokio klasika, tiek ir dėl dviejų šokėjų – Mariaus Miliausko ir A.Žužžalkino – išraiškingumo. Jų šokėjiškas dialogas buvo puikiai perskaitomas, ekspresija netrukdė įžiūrėti techninio pasirengimo, net pauzės tarp judesių buvo sureikšmintos. Trumpa miniatiūra buvo lyg visu ryškumu žybtelėjusi žiežirba, tuo labiau ryški, kad jos autorius baleto scenoje dažniau matomas kaip lyrinių, o ne dramatinių vaidmenų atlikėjas. Išties, ko gero pati žaviausia šio kūrinio pusė – jos netikėtumas.
 

E.Stundytė – bene didžiausią choreografinę patirtį turinti „Kūrybinio impulso“ dalyvė, neturinti baletinės patirties, ir vienintelė, sukūrusi kompoziciją didesniam šokėjų būriui. „Degime“ panaudota Johno Powello muzika tapo iššūkiu ir choreografei, ir šokėjams, nes joje nebuvo nei aiškaus ritmo, nei ryškių atsparos „nuo dabar šokite“ taškų. Tačiau visas šokis liete liejosi, tarsi nepaliaujamas liepsnos veržimasis aukštyn. Originalūs transformuojami kostiumai leido kurti papildomus vaizdus, savitas erdvės pojūtis, dėl šokėjų išsibarstymo erdvėje ir individualizuoto judėjimo improvizaciją primenantis kūrinys itin ryškiai skyrėsi nuo kitų ir priminė jau nebe impulsyvų bandymą, o brandų darbą. Ir, aišku, Anastasijos Čiumakovos solo – kelios iki pat paskutinės akimirkos energijos ir emocijų pripildytos šokio minutės šviesos spindulyje. Šokėjos plastika, natūralumas, išraiškingumas buvo tarsi rasos lašo inkliuzas dešimties šokėjų verpete.
 
Apibendrinant belieka pasidžiaugti puikiu LNOBT renginiu (laikyčiau jį geriausiu 2011-2012 m. LNOBT projektu), o, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Kai kuriems šokėjams dalyvavimas „Kūrybiniame impulse“ buvo pirmas kūrybinio amplua bandymas, ir, sakyčiau, visi bandymai buvo daugiau ar mažiau sėkmingi. Kiek iš tų „bandytojų“ nesustos ir toliau bandys savo galimybes, kiek jų išdrįs imtis didesnių, reikšmingesnių darbų, parodys laikas. Svarbu nesustoti.

Vita Mozūraitė, Lietuvos šokio informacijos centras


Nuotraukoje – Kipras Chlebinskas kompozicijoje „Degimas“ (choreografė Edita Stundytė). Fotografas Martynas Aleksa (LNOBT)





Rašyti komentarą


Vardas:
Komentaras:
  


Pasidalink: