Dienoraščiai

„Čiurlionis“ – lietuviško baleto premjera

Praeitą sezoną Operos ir baleto teatras užbaigė aukšta nata – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir choreografo Roberto Bondaros baleto „ČIURLIONIS“ premjera. Gegužės 24, 25 ir 26 d. gausi publika buvo išskirtinio įvykio – nacionalinio baleto gimimo – liudininkė.

Baleto kritikai ir muzikologai ne visada sutaria, kas laikytina nacionaliniu baletu: ar kai muzikos autorius yra Lietuvos kompozitorius, ar kai choreografiją kuria Lietuvos baletmeisteris? Sovietiniais laikais toks klausimas retai kildavo, nes ir muzikos, ir choreografijos autoriai paprastai būdavo vietiniai menininkai (pvz., Vytauto Grivicko statyti Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“ ir Juozo Indros „Audronė“, Eduardo Balsio ir Elegijaus Bukaičio „Eglė žalčių karalienė“, Viačeslavo Ganelino ir Vytauto Brazdylio „Baltaragio malūnas“, Osvaldo Balakausko ir Jurijaus Smorigino „Makbetas“). Bene paskutinis toks baletas jau nepriklausomybės metais buvo Anželikos Cholinos statyta Antano Rekašiaus „Medėja“, o pirmasis – dar vokiečių okupacijos metais Kauno didžiajame teatre Bronius Kelbauskas parengta Juozo Pakalnio „Sužadėtinės“ premjera. Tačiau argi Nikolajaus Zverevo 1933 m. Valstybės teatre inscenizuoti vienaveiksmiai Vytauto Bacevičiaus, Juozo Gruodžio ir Balio Dvariono baletai („Šokių sūkuryje“, „Jūratė ir Kastytis“, „Piršlybos“) nėra lietuviški? Arba Mindaugo Urbaičio ir Krzysztofo Pastoro „Acid City“, Anatolijaus Šenderovo ir Kirillo Simonovo „DEZDEMONA“? Lygiai kaip lietuvių choreografų statyti veikalai pagal užsienio autorių muziką?
Atsakymas greičiausiai būtų toks: jei vienas iš baleto autorių yra vietos menininkas, kūrinys yra nacionalinis. Mat užsidaryti tik savo darže būtų ne tik kad kenksminga, bet beveik neįmanoma – muzikinis teatras visuomet buvo daugiau ar mažiau internacionalus žanras, kurio gyvavimą garantuoja ne tik idėjų, bet ir žmonių apykaita.
Kuprevičiaus ir Bondaros „Čiurlionio“ lietuviškumas turi ir dar vieną dėmenį – tai baleto herojus. Vis dėlto reikėjo drąsos ir, sakyčiau, šiuolaikinei meninei terpei netipiško mąstymo imtis kurti baletą apie mūsų kultūros genijų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Tiek dėl pačios asmenybės chrestomatiškumo – ČIURLIONIS daugeliui mūsų yra tarsi koks nepajudinamas (ir todėl ne itin įdomus) kultūros paminklas, tiek dėl to, kad siužetiniai baletai apskritai nėra šiuolaikinės baleto scenos duona (nors prieš dvejus metus Cholinos LNOBT statyta „Barbora Radvilaitė“ irgi siužetinė).
Baleto kritiko Helmuto Šabasevičiaus nuomone, „Baletas, kaip muzikinio teatro žanras, šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje nėra populiarus. Apskritai atrodo, kad tai sovietmečio reiškinys, ypač skatintas XX a. antrojoje pusėje, kūrybinį procesą reguliuojant pagal penkmečio planus. Kažin ar surastume per pastarąjį dešimtmetį anglų, prancūzų ar vokiečių kompozitoriaus sukurtą baletą, kuris būtų rodomas didžiosiose scenose“ (Helmutas Šabasevičius „Ramybė mirties saloje? Baleto „ČIURLIONIS“ premjera“, „Kultūros barai“, 2013, Nr. 6; visa recenzija).
Taigi kokia galėtų būti išeitis, jei neketinama reanimuoti „dinozauro“ – seno gero klasikinio siužetinio baleto? Šabasevičius: „Šiuolaikinio baleto samprata yra visiškai neapibrėžta. Kuprevičiaus ir Bondaros kūrinį baletu galima vadinti tik iš dalies – tai daugiau šiuolaikinio šokio, judesio, vaizdų spektaklis.“
Jaunas lenkų choreografas Robertas Bondara pagal jau baigtą (nors statant kiek pakoreguotą) Kuprevičiaus partitūrą ir originalią kompozitoriaus idėją kūrė savita, individualia plastine kalba grįstą spektaklį.
„Bondaros braižą suformavo klasikinio ir šiuolaikinio šokio patirtis: nuolat pabrėžiama neformali, išoriškai atsipalaidavusi, tačiau vidujai koncentruota, įtempta šokėjų stovėsena, tarytum susikaupiant ekspresyviai prasiveržiantiems judesių šuorams. Grynai choreografinių scenų nedaug, tačiau jos muzikalios, organiškai sukomponuotos, kontaktinė improvizacija padeda šokėjams atskleisti ne tik išorinę, bet ir vidinę savo herojų tapatybę“ (Šabasevičius).
„Choreografija lakoniška, tarsi bijanti paleisti sielą iš kūno gniaužtų. Oro virpesiai, sklindantys iš eterio, rezonuoja su šokėjų kūnais ir nauja jėga nuvilnija iki intymiai stebinčiųjų, t. y. žiūrovų, akių. Manyčiau, kad čia nereikėtų kalbėti vien tik apie choreografines išraiškos priemones“, – pažymi Skaidrė Baranskaja (Skaidrė Baranskaja, „Skriejantis laiku ir epochomis“, „Menų faktūra“, 2013 06 03; visa recenzija).
Toliau kritikė sako: „Bondara – choreografas, režisierius. Sunkiasvoris, žaidžiantis aukščiausioje lygoje, nebijantis sudėtingų temų ir todėl nevengiantis citatų. Šis baletas apskritai pasižymi gana įtaigiu kinematografiškumu, todėl ir Ingmaro Bergmano citata (žaidimas šachmatais su Mirtimi) yra logiška, skoninga ir nuskamba kaip vienas iš šifro raktų į viso baleto kodą: ČIURLIONIS buvo vienas, tik skirtinguose laiko ir erdvės išmatavimuose.“
ČIURLIONIS“ – itin vizualus spektaklis. Baleto kritikė Vita Mozūraitė: „Originali, čiurlioniškai erdvi pasirodė scenografija, kurią sukūrė Diana Marszałek ir Julia Skrzynecka (abi – ir kostiumų autorės). Iš viršaus nusileidžiančios tuščiavidurės kolonos priminė šviesos srautus, o perregimos juostų širmos dalijo sceną į atskiras veiksmo erdves ir taip padėjo išryškinti dvilypę herojaus asmenybę. Tačiau scenovaizdį subanalino važinėjanti lova, į kurią vis įsirangydavo pagrindinis veikėjas. Greta metaforiškų scenografijos elementų ji atrodė pernelyg tiesmuka“ (Vita Mozūraitė, „Kūrėjai narplioja M. K. Čiurlionio asmenybės dvilypumą“, lrytas.lt, 2013 05 27; visa recenzija).
Nemažą vaidmenį atliko šviesų dizainas (dailininkas Maciejus Igielskis, Lenkija) ir vaizdo projekcijos (dailininkė Ewa Krasucka, Lenkija), kuriose pasitelkiamos Čiurlionio kūrinių citatos. Tai jo paveikslas „Ramybė“, pasak Šabasevičiaus, kiek primenantis Arnoldo Böcklino „Mirties salą“, ir mažai žinomi priešiniai, pabrėžiantys dvasinį pagrindinio herojaus pakrikimą. Regis, „Laidotuvių simfonija“ inspiravo baleto Mirties demonų kostiumą (kombinezonas su gobtuvu) ir grimą.
Smulkių citatų nevengiama ir muzikoje, kurią muzikologė Živilė Ramoškaitė laiko vienu labiausiai vykusių Kuprevičiaus sceninių darbų. Pasak jos, spektaklis „labiausiai žavi visų komponentų – muzikos, choreografijos, scenografijos, atlikimo meno – vienybe. Tiesa, choreografijos stilius kartais atrodė modernesnis negu muzikos, bet garsų ir judesių kalba organiškai viena kitą papildė. Buvo juntama, kad statytojai dirbo labai glaudžiai bendradarbiaudami ir aiškiai suvokdami, ko siekia. Balete viskas taiklu – ir M. K. Čiurlionio muzikos citatos, ir jo mėgtų instrumentų (fortepijono, choro) panaudojimas partitūroje, subtili „čiurlioniška“ spalvų paletė, tauri judesių estetika, nerimastinga psichologinė atmosfera. Šiuo darbu padėtas svarbus akcentas mūsų teatro ir baleto istorijoje. Tai neabejotina Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kūrybinė sėkmė. Prie jos daug prisidėjo Roberto Šerveniko vadovaujamas LNOBT orkestras“ (lrytas.lt, 2013 05 27).
Ir pagaliau – atlikėjai. Mozūraitė: „Didžiausio pagyrimo nusipelno visa baleto trupė, beveik tobulai įvaldžiusi nuo klasikinio baleto nutolusią ir jai svetimą šiuolaikinio šokio stilistiką.“
Kritikai sutartinai pažymi abu Čiurlionio vaidmenis kūrusio Mariaus Miliausko proveržį. Šabasevičius: „Į solistų sąrašą su šiuo kūriniu pateko ir Marius Miliauskas, kurio faktūra ir judesiai, paremti fizinių ir dvasinių išgyvenimų derme, santūria, introvertiška vaidyba, tinka norimam Čiurlionio paveikslui sukurti. Miliauskas įkūnijo abu menininko pavidalus, ir abiem atvejais jis vienodai įtikina.“
Baranskaja: „Šis šokėjas tarsi sukurtas Bondaros choreografijai, jo žemo, sunkaus registro kūrybiniai dažniai puikiai suvokiami ir priimtini šokėjui. Artistas techniniu profesionalumu ir vidiniu gilumu pakelia visą temos ir choreografijos svorį. Skirtingi Čiurlionio vaidmens dvasiniai krūviai balete padalinti tarp dviejų aktorių, įprasminančių vis kitas dimensijas. Tačiau Martynas Rimeikis vien aukštu, šviesiu įvaizdžiu kelia asociacijas su karaliais, dvasios milžinais. Tandemas Rimeikis / Miliauskas – nepaprastai įtaigus.“
Čiurlionio vaidmenį taip pat atliko Martynas Rimeikis ir Genadijus Žukovskis. Tris Čiurlionio gyvenimo moteris skirtingose sudėtyse šoko Anastasija Čumakova ir Olga Konošenko (Sofija), Konošenko ir Margarita Verigaitė (Bronislava), Inga Cibulskytė ir Rūta Juodzevičiūtė (Marija). Vis dėlto „Ryškiausia asmenybė pasirodė Čumakova, kuri net ir lyriniuose duetuose sugebėjo išvengti saldaus sentimentalumo. M. K. Čiurlionio ir Sofijos duetai buvo patys geriausi spektaklio epizodai“ (Mozūraitė).
Taip pat šoko Mantas Daraškevičius (Eugenijus), Igoris Zaripovas ir Kipras Chlebinskas (Mirtis), spektaklyje dalyvauja LNOBT choras.
Apibendrinimui tiktų Šabasevičiaus recenzijos „Kultūros baruose“ citata: „Spektaklio keliami klausimai ir abejonės dėl kai kurių sprendimų neturėtų būti siejami su kategorišku vertinimu. Neabejotina, kad tai aukštos meninės kokybės kūrinys, reikšmingai prisidedantis prie čiurlionianos. Jaunam choreografui Robertui Bondarai – tai vienas pirmųjų didesnių siužetinių baletų, reikia tikėtis, tai bus reikšmingas jo profesinės karjeros laiptelis, o gal taps pavyzdžiu ir Lietuvos baleto šokėjams, nesitenkinantiems atlikėjo vaidmeniu ir ieškantiems naujų kūrybos erdvių. Talentingas ir skoningas spektaklis atspindi šiuolaikinės šokio kultūros transformacijas.“

Beata Baublinskienė
„Bravissimo“, 2013 Nr. 5–6





Rašyti komentarą


Vardas:
Komentaras:
  


Pasidalink: