Dovanų kuponai    Abonementai    

Personalijos / Operos solistai

Valentinas Adamkevičius

Valentinas Adamkevičius (1925 – 1976), tenoras. Dainavimo mokėsi pas Aleksandrą Kačanauską, studijas baigė pas Kiprą Petrauską, tuomet tik pradėjusį dirbti pedagoginį darbą. Operos scenoje debiutavo 1949 m., don José vaidmeniu, G. Bizet operoje Carmen. Iškart parengė dar keletą vaidmenų: Liutaurą, Cavaradossį, Vladimirą. 1950 – 1954 m. V. Adamkevičius buvo Leningrado S. Kirovo (Sankt Peterburgo Marijos) teatro solistas. Šioje scenoje atliko keliolika vaidmenų (Radamesą, Alfredą, Karolį VII P. Čaikovskio Orleano mergelėje, Dubrovskį to paties pavadinimo E. Napravniko operoje ir kitas), sudainavo 5 partijas Leningrado radijo operų spektakliuose. Grįžęs į Lietuvą, V. Adamkevičius buvo teatro solistas iki pat ankstyvos mirties. Į Lietuvos operos istoriją jis įėjo kaip vienas universaliausių tenorų, dainavusių lyrines, dramatines, herojines partijas. Kartu su jau minėtais vaidmenimis, Maskvos didžiojo teatro (kur ne sykį buvo kviečiamas) scenai parengtu Sobininu M. Glinkos Ivane Susanine bei Enėjumi (H. Purcello Didonės ir Enėjo koncertinis atlikimas) V. Adamkevičius iš viso sukūrė 59 vaidmenis: Rodolfą, Germaną, Faustą, Geraldą, Otello, Canio, Turiddu, Gustavą (Kaukių balius), Hercogą, Arrigo (Sicilijos mišparai), don Carlos, Truffaldiną (Meilė trims apelsinams), Johansoną (Mergina iš Vakarų), Lohengriną, Edgardo (Lucia di Lammermoor). Dainavo ir lietuvių kompozitorių operose: Danylą, Andrių (Duktė), Vaišbutą (Du kalavijai), Tadą ir Pjerą (Paklydę paukščiai). Paskutinis solisto vaidmuo buvo Ferchadas V. Barkausko Legendoje apie meilę. V. Adamkevičius dainavo Varšuvos didžiajame teatre, daugelyje SSRS teatrų, Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje. Nepaprastai daug koncertavo. Dalyvaudavo J. S. Bacho, G. Rossini, A. Dvořako, G. Verdi ir kitų didžiųjų religinių  kūrinių, L. van Beethoveno IX simfonijos ir kt. atlikime. J. Juzeliūnas jam sukūrė (kitų iki šiol nedainuotą) veikalą – Koncertą balsui ir orkestrui. Nuo 1956 m. buvo Konservatorijos pedagogas.

 

Parengta pagal J. Bruverį

Gražina Apanavičiūtė

Gražina Apanavičiūtė (g. 1940), sopranas. Gražiausius ir kūrybingiausius gyvenimo metus pašventusi vokalo menui, G. Apanavičiūtė paliko ne tik šiltus prisiminimus jos atkaklaus darbo ir vaisių liudininkams, bet ir savo balsą, skambantį iš garso ir vaizdo įrašų. Iš gausaus dainininkės repertuaro išsiskiria nepamirštami vaidmenys – Toska ir Aida G. Puccini ir G. Verdi operose, Zenta R. Wagnerio „Skrajojančiame olande“, Elizabetė G. Verdi „Don Karle“, Mikaela G. Bizet „Karmen“, Margarita Ch. Gounod „Fauste“, Valdovė V. Barkausko „Legendoje apie meilę“ ir kt. įvairūs G. Verdi, C. Saint-Saenso, F. Poulenco, M. Durufle kūriniai, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, G. Mahlerio veikalų solo partijos. Savo balsu solistė žavėjo ne tik Lietuvos klausytojus – koncertuota buvusios Sovietų Sąjungos, Lenkijos, Bulgarijos, Čekijos, Vokietijos, Švedijos, JAV, Prancūzijos ir kt. miestuose. Svarus ir iškalbingas G. Apanavičiūtės diskografijos sąrašas: 1983 – 1991 m. išleistos penkios autorinės plokštelės bei pavienių įrašų, 1997 m. iš įvairių įrašų sukomponuotas kompaktinis diskas, 1982 m. Lietuvos telefilmo įrašyti J. Janulevičiūtės režisuoti koncertinė programa „Dainuoja Gražina Apanavičiūtė“ ir B. Bartoko opera-muzikinis filmas „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“, 1989 m. sukurtas filmas „Iš atminties ežerų“. Tai tik žiupsnelis iš kūrybinio gyvenimo faktų, o visko esmė, kaip sako pati G. Apanavičiūtė – muzika...

„[...] Tai tikras dramatinis sopranas, sodrus, su puikiomis altinėmis apačiomis, skvarbus [...], vedamas su dramatine gyslele, taip reikalinga dainuojant Wagnerio, Verdi, Puccini herojų partijas.“  (E. Pluto, „Fono Forum“, 1997).

 

Parengta pagal S. Valiulytę

Vidutis Bakas

Vidutis Bakas (g. 1941 m.), baritonas. 1971 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Dainavimo mokėsi pas Valerijoną Indrikonį (1962 – 1964) ir Valentiną Adamkevičių. Teatro scenoje debiutavo 1968 m., po sėkmingo pasirodymo studentų spektaklyje „Rachilė”.

Operoje V. Bakas dainavo iki 1985 m., atliko pagrindines baritono partijas.  Sukūrė virš 30 vaidmenų, dainavo daugiau nei 700 spektaklių. Solisto repertuare buvo Olandas („Skrajojantis Olandas“), Igoris („Kunigaikštis Igoris“), Eskamilijas („Karmen“), Margiris („Pilėnai“), Malatestas („Don Paskualė“), Skarpija („Toska“), Raimondo („Lučija di Lamermur“), Kolenas („Bohema“), Albertas („Verteris“), Aleksas („Ave, vita“), Dulkamara („Meilės eliksyras“) ir kiti. Peterburgo Marijos (tada S. Kirovo) teatre dainavo Raimondo. 1966 – 1985 m. aktyviai koncertavo (parengė daugiau nei 40 rečitalių ir daugiau nei 800 koncertų) Lietuvoje, Airijoje, Anglijoje, Kanadoje, Suomijoje, Vokietijoje, Kazachijoje, Rusijoje. Solisto kūrybos kelią nutraukė profesinė liga.

1987 – 1993 m. dėstė dainavimo metodiką ir praktiką dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

1987 – 1995 m. buvo Lietuvos muzikų draugijos pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas - rūpinosi koncertų organizavimu Lietuvoje, Danijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, muzikinių leidinių ir knygų leidyba (jų išleista apie 40).

1998 – 2006 m. V. Bakas globojo Jono Bruverio knygos „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ leidybą. Iki šiol nuolatos rašo į spaudą apie muzikus ir muzikinius įvykius, bendradarbiauja su enciklopedijų leidėjais.

Elena Čiudakova

Elena Čiudakova (1925 – 1973), sopranas. Gimė Brianske (Rusija). Baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pradėjo dirbti tuometiniame Akademiniame operos ir baleto teatre (dabar Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).

E. Čiudakova sukūrė visą eilę ryškiausių vaidmenų: Violetą („Traviata“), Džildą („Rigoletas“), Roziną („Sevilijos kirpėjas“), Aukselę („Vaiva“), Lakmė („Lakmė“), Konstancą („Pagrobimas iš Seralio“), Miuzetę („Bohema“), Manon („Manon“), Jolantą („Jolanta“), Olimpija („Hofmano pasakos“), Ninetę („Meilė trims apelsinams“), Malviną („Buratinas“), Raudonkepuraitę („Raudonkepuraitė“).

Turtingas yra ir dainininkės koncertinis repertuaras: liaudies dainos, lietuvių ir rusų kompozitorių, tarp kurių išskirtinę vietą užėmė J. Gruodžio, P. Čaikovskio, N. Rimskio - Korsakovo ir S. Rachmaninovo dainos, romansai ir operų arijos, taip pat W. A. Mozarto, J. Weckerleno, E. Griego, F. Chopino, J. Strausso, G. Meierberio, A. Dvořáko vokaliniai kūriniai.

E. Čiudakova gastroliavo Bulgarijoje, JAV, Lenkijoje, Vokietijoje, Baku, Jerevane, Kijeve, Kišiniove, Leningrade, Maskvoje, Minske, Rygoje, Tbilisyje ir kt. Už  nuopelnus operos menui solistė yra gavusi ne vieną apdovanojimą.  

Veronika Dagelytė - Valatkienė

Veronika Dagelytė - Valatkienė (1911 – 1956), teatre pradėjo dainuoti 1938 m. baigusi dainavimo mokslus pas V. Grigaitienę; 1937 m. laimėjo diplomą tarptautiniame konkurse Vienoje. 19381944 m. Valstybės teatro, nuo 1944 m. Lietuvos operos ir baleto teatro solistė.

Tai tragiško likimo artistė. 1941 m. birželį buvo suimta, tačiau teatro nariams pavyko ją ir vaikus išvaduoti iš tremtinių vagono, o atskirtas nuo šeimos vyras buvo išvežtas ir 1945 m. mirė Sverdlovske. Buvo ištremtas ir jos brolis. Paskutiniaisiais gyvenimo metais kamuojama sunkios ligos, dainavo mažiau, tačiau teatro istorijoje įsiamžino kaip Lisos (tai jos 1938 m. kovo 29 d. debiuto vaidmuo), Aidos, Toscos, Rachelės „Žydėje“, Gražinos, Veneros, „Tanhäuseryje“, Santuzzos „Kaimo garbėje“, Tamaros, Natašos A. Dargomyžskio „Undinėje“, Saburovos „Caro sužadėtinėje“ ir kitų vaidmenų atlikėja.

 

Parengta pagal J. Bruverį

Kazys Gutauskas

Kazys Gutauskas (1909 – 1995), tenoras. Turtingą prigimtį, grožio sampratą, dainavimo pomėgį paveldėjo iš tėvų, gyvenusių netoli Anykščių, Katlėriškių kaime.  Pradėjęs nuo dainų pradalgiuos, nuo Utenos gimnazijos ir Kauno „Dainos“ draugijos chorų, 1932 – 1939 m. studijavo dainavimą Kauno konservatorijoje, italo profesoriaus Oreste Marini klasėje (paskutiniais metais – Eugeno Vitingo). Jo balso tembras buvo tenoro spinto charakterio, o diapazonas viršijo įprastines aukštutines tesitūros ribas.

K. Gutausko dainavimo teatre metai (1939 – 1964) sutapo su tenorų žydėjimo laikotarpiu. Pirmuosius vaidmenis jis dar perėmė iš Kipro Petrausko, kitais dalinosi su Virgilijumi Noreika. 1939 m. praėjo dainuoti Valstybės teatre, 1942 – 1944 m.  – Vilniaus miesto teatro, vėliau, iki 1964-ųjų – Lietuvos operos ir baleto teatro solistas. Sukūrė daugiau nei trisdešimt lyrinio, dramatinio tenoro vaidmenų: Hercogą (G. Verdi, „Rigoletto“), Faustą (Ch. Gounod, „Faustas‘), Alfredą (G. Verdi, „Traviata“), Radamesą (G. Verdi, „Aida“), Don Chosė (G. Bizet, „Carmen“), Kavaradosį (G. Puccini, „Tosca“), Kanio (R. Leoncavallo, „Pajacai“), Rudolfą (G. Puccini, „Bohema“), Šuiskį (M. Musrogskis, „Borisas Godunovas“), Pedro (E. d‘Albert „Slėnyje‘), Liutaurą (J. Karnavičius, „Gražina“), Naglį (V. Klova, „Vaiva), Jurgelį (B. Dvarionas, „Dalia“)... Dalyvaudavo per sezoną 80-90 spektaklių, koncertavo, atliko tenoro partijas oratorijose, kantatose (G. Verdi, „Requiem“, G. Rossini „Stabat Matter“ ir kt.).

Išėjęs iš teatro, 1964 – 1990 m. K. Gutauskas dėstė dainavimą Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Į magnetines juostas įrašė tik mažą dalį savo repertuaro, o jo gražią išvaizdą, elegantišką laikyseną įamžino keli video bei kino filmo „Turtuolis vargšas“ epizodai.

Parengta pagal J. Vosyliūtę


Kazio Gutausko mintys:

Meilė liaudies dainai manyje įgimta. Grožėjausi ja visą gyvenimą.

Nuo mažens buvau kuklus, mandagus ir paklusnus kaimo vaikas. Toks ir likau, stengiausi kitų neužgauti ir per daug nekritikuoti.

Atsinešiau gerą balsą; do dainuodavau be jokios mokyklos.

Dainininko juokais išauginti negalima. Tam reikia daug pastangų ir gerų sąlygų; jeigu bėgiosi po parduotuves – solistu nebūsi.

Geras dainininkas ir po atviru dangumi gali gerai dainuoti.

Solisto darbas be galo sunkus, reikia stiprios sveikatos, plieninių nervų. Kas jų neturi – greičiau karjerą užbaigia.

Artistas gyvenime turi stengtis būti nematomu. Tada jį pastebės scenoje.

Dėstymas – sunki profesija. Svarbiausias jos sėkmės laidas yra mokinio prigimtis; iš nieko – nieko nepadarysi.

Kol mokinys neįgijo diapazono, kitų tikslų siekti negalima.

Ir dabar klasėje parodau mokiniams, kaip turi skambėti si arba do.


Irena Jasiūnaitė

Irena Jasiūnaitė (g. 1925 m.), mecosopranas. Lietuvos operos scenoje dainavo 35 metus. Baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), trumpai padainavusi Kauno Muzikiniame dramos teatre, nuo 1953 m. iki 1985 m. buvo Valstybinio operos ir baleto teatro (dabar Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro) solistė.

Opera buvo didžioji I. Jasiūnaitės gyvenimo meilė. Turėdama gražų, skambų balsą, puikius artistinius gabumus ir išvaizdą ji sukūrė per 50 vaidmenų. Pirmiausiai paminėtina G. Bizet „Karmen“. Karmen solistė dainavo 100 kartų, žavėdama žiūrovus temperamentu ir balsu. Dažnai po šio spektaklio dainininkės namai būdavo pilni rožių...

I. Jasiūnaitė itin mėgo Zibelį „Fauste“. Šį vaidmenį pradėjo rengti dar būdama studente operos studijoje ir ilgai jį dainavo. Išskirtinis buvo Martos vaidmuo E. d‘Alberto „Slėnyje“. Eboli, Amneris, Flora (G. Verdi „Don Karlas“, „Aida“, „Traviata“), Liubaša (N. Rimskio - Korsakovo „Caro sužadėtinė“), Končakovna (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Olga, Polina, Grafienė (P. Čaikovskio  „Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“), Santuca (P. Mascagni „Kaimo garbė“), Perikola (J. Offenbachas „Perikola“), Malika (L. Delibes „Lakmė“) – tai tik dalis I. Jasiūnaitės vaidmenų. Ji dainavo ir lietuviškose operose: Mirtą, Vaivą (V. Klova „Pilėnai“, „Vaiva“), Ievutę (B. Dvariono „Dalia“), Mariją (V. Paltanavičius „Kryžkelėje“), Laumę (J. Juozapaičio „Marių paukštė“).

I. Jasiūnaitė dainavo Rygoje, Taline, Minske, Varšuvoje, Leningrade. Koncertuodavo daugelyje tuometinės Sąjungos miestų. Labai mėgdavo dainuoti rusų kompozitorių romansus, vakarų Europos klasikų kūrinius. Lietuvos radijuje yra įdainavusi pluoštą lietuvių liaudies dainų, kurios jai, gimusiai ir augusiai gražiame Aukštaitijos mieste Rokiškyje yra labai brangios.    

Parengta pagal I. Vanagienę

Jonas Jocys

Jonas Jocys (1929.07.17–2012.10.24), Lietuvos operos solistas, bosas. Muzikologas Viktoras Gerulaitis yra pažymėjęs: „Bosas J. Jocys – tai Lietuvos ir Sankt Peterburgo operos teatrų gyvoji legenda. Abiejuose teatruose jis sukūrė neužmirštamus vaidmenis žymiausiose pasaulio operose“.
Solisto kūrybos kelias – vingiuotas ir įdomus. Prisimindamas jo pradžią J. Jocys yra pasakojęs: „Mūsų šeimoje dainą mėgome visi – tėvai, broliai, sesuo... Būdamas 17 metų patekau į operos chorą Kaune. Pamenu, sudainavauu „Šią naktelę“. Akompanavo kompozitorius J. Tallat-Kelpša, klausėsi ilgametis operos dirigentas profesorius Mykolas Bukša. Be didelio vargo patekau į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, bet po pusmečio išėjau, mat dar studijavau Politechnikos institute – chemijos technologiją. 1951 m. savo vokalinio pedagogo J. Bieliūno dėka pasidaviau vidiniam šauksmui – sugrįžau prie muzikos. Baigęs du kursus, 1953 m. pedagogui patarus, išvykau į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją. Pasisekė. Buvau priimtas į buvusio Didžiojo teatro garsaus baritono L. Savranskio klasę. Paskutinius metus mokiausi pas V. Šašliną – buvusį Sankt Peterburgo Marijos teatro bosą, F. Šaliapino bendraamžį“ („Vakarinės naujienos“, 1985 m.).
Konservatoriją baigęs 1958 m., 1960 m. laimėjęs antrąją vietą tarptautiniame vokalistų F. Erkelio konkurse Budapešte, J. Jocys didžiąją kūrybinio kelio dalį praleido Leningarde. 1960–1970 m. buvo šio miesto Mažojo akademinio operos ir baleto teatro solistas. Toje scenoje dainavo daugelį pagrindinių boso partijų – Rene (P. Čaikovskis „Jolanta“), Mefistofelį (Ch. Gounod „Faustas“), Don Bazilijų (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Nilakantą (L. Delibes, „Lakme“), Badoerą (A. Ponchielli „Džokonda“), Malūnininką (A. Dargomyžskis „Undinė“), Varlaamą (M. Musorgskis „Borisas Godunovas“) ir kitus. Buvo kviečiamas dainuoti Leningrado S. Kirovo, Maskvos Didžiajame, Minsko, Ulan-Udės teatruose. 1970–1980 m. J. Jocys buvo Leningrado koncertinio susivienijimo „Lenkoncert“ solistas. Šiuo laikotarpiu padainavo apie 1500 koncertų – Kamčiatkoje, Sachaline, Tiumenės srityse, Karakumuose, buvo kviečiamas dainuoti įvairiuose festivaliuose.
Nors J. Jocys Tėvynėje dainavo ir anksčiau, tačiau tik 1980 m. grįžo visam laikui ir tapo Lietuvos operos solistu. Teatro scenoje dainavo pagrindines boso partijas: Mefistofelį, Pilypą ir Didįjį Inkvizitorių (G. Verdi „Don Karlas“), Borisą Godunovą ir Varlaamą, Galickį (N. Rimskis-Korsakovas „Kunigaikštis Igoris“, Don Bazilijų, Tėvą (J. Gaižauskas „Buratinas“), kai kurias kitas partijas. Teatro solistas buvo iki 1990 m. Lietuvoje J. Jocys taip pat yra padainavęs daug koncertų – Filharmonijos ir kitose salėse, dainavo lietuvių kompozitorių kūrinius, L. van Beethoveno, F. Shuberto, R. Schumanno, P. Čaikovskio, M. Musorgskio, S. Rachmaninovo ir kt. dainas.
2009 m. J. Jocys apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Apie solisto kūrybą išleista knyga: „Jonas Jocys: gyvenimas scenoje“ (sudarė R. Aleknaitė-Bieliauskienė, Vilnius: Kultūros eksperimentai, 2009), kuri papildyta jo atliekamų dainų įrašų kompaktine plokštele.

Sofija Jonaitytė

Sofija Jonaitytė (g. 1947 m.) – Lietuvos operos solistė, sopranas. Dainininkės kelias prasidėjo 1968 m. baigus Kauno muzikinio teatro studiją, kur dainavimo pradmenis gavo iš solisto S. Rubinovo. Priimta į teatrą soliste-stažuotoja sukūrė pirmuosius vaidmenis: grafienę Ceprano G. Verdi operoje „Rigoletto“, Mirandą B. Gorbulskio miuzikle „Don Žuanas arba meilė geometrijai“. 1969 m. įstojo į konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija), mokėsi prof. V. Daunoro klasėje.
Į Lietuvos Valstybinį operos ir baleto teatrą (dabar Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) 1974 m. pakvietė dirigentas V. Viržonis: statant A. Borodino „Kunigaikštį Igorį“ reikėjo stiprinti choro sopranų dainuojamą do, paskyrė ir nedidelį poloviečių Mergaitės vaidmenį. Baigusi konservatoriją (1975) S. Jonaitytė debiutavo Margaritos vaidmeniu (Ch. Gounod „Faustas“). Užsiangažavo kaip solistė, turinti operai labai tinkamą, stiprų, techniškai išlavintą, plataus diapazono balsą, esanti dailios sceninės išvaizdos, plastiška, be to – imli, darbšti ir pareiginga. Kone visuose teatro spektakliuose dainavo pagrindines savo balso partijas: Baterflai, Tatjaną („Eugenijus Oneginas“), Mimi („Bohema“), Leonorą („Fidelio“), Elizabetę („Tanhäuser“), Leonorą („Trubadūras“), Abigailę („Nabucco“), ledi Makbet, Aidą, Toską. Šalia dramatiškųjų, tragiškųjų vaidmenų – ir lengvesnio pobūdžio: Bertą („Sevilijos kirpėjas“), Safi („Čigonų baronas“), Rozalindą („Šikšnosparnis“), Neriną („Žvejės“), Kerubiną ir Grafienę („Figaro vedybos“). Dalyvavo teatro Mažosios salės spektakliuose: G.B. Pergolesi „Tarnaitė ponia“ (Serpina), J.S. Bacho „Kavos kantata“ (Eliza). Sukūrė įsimintinus vaidmenis J. Karnavičiaus „Gražinoje“, V. Barkausko „Legendoje apie meilę“, S. Šimkaus „Pagirėnuose“ (atlikta koncertiniu būdu), V. Klovos „Pilėnuose“ Eglę, ir ypač ryškią, emocionalią Indrę E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“.
Plačios apimties solistės koncertų repertuaras. Bendradarbiaudama su „Armonikos“ ansambliu, dalyvaudama „Muzikos rudens“ festivaliuose, Filharmonijos rengiamuose koncertuose moksleiviams, darbininkams, kaimui, įgijo populiarumo, tapo dažna televizijos programų dalyvė. Aktyviai dalyvavo religinės muzikos koncertuose.
Po keletą kartų S. Jonaitytė koncertavo ir buvo šiltai priimta Amerikoje, Suomijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Danijoje, Vokietijoje, teatro gastrolių metu Olandijoje ir Italijoje atliko Elisabeth („Don Carlos“). Rygos operos teatre dainavo Abigailę.
Už du vaidmenis (G. Verdi „Aida“, G. Puccini „Tosca“) 1998 m. pelnė „Kristoforą“, 2001 m. – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną. Baigusi solistės karjerą S. Jonaitytė iš teatro nepasitraukė. Dabar ji yra teatro edukacinių projektų koordinatorė.

Parengta pagal J. Vyliūtę

 

Eduardas Kaniava

Eduardas Kaniava (g. 1937 m.), Lietuvos operos solistas, baritonas. 1960 m. baigė Petro Olekos klasę Konservatorijoje; tobulinosi Taline pas T. Kuusiką, 1966–1967 m. – Sofijoje pas Ch. Brymbarovą. Solisto karjerą pradėjo studijų metais, kai 1957 m. buvo pakviestas į tuometinį Operos teatrą J. Basanavičiaus gatvėje.
E. Kaniava yra sukūręs per 40 vaidmenų, dainavęs per 2500 spektaklių. Pirmuoju vaidmeniu tapo Figaro G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, paskutiniuoju – Makbetas D. Verdi „Makbete“ (1995 m.). Taip pat: Pozas, Jagas, Žermonas, Rigoletas, Nabukas („Don Karlas“, „Otelas“, „Traviata“, „Rigoletas“, „Nabukas“), Eštonas („Lucia di Lammermoor“), Merkurijus, Valentinas („Romeo ir Džuljeta“, „Faustas“), Eskamilijo („Karmen“), Frederikas  („Lakmė“), Silvijas („Pajacai“), Oneginas, Jeleckis, Robertas („Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“, „Jolanta“), Porgis („Porgis ir Besė), Karalius („Gudruolė“), Pantalonė („Meilė trims apelsinams“) Kalmano ir J. Strauso operetėse ir kt. Vaidmenys lietuvių kompozitorių operose: Ūdrys („Pilėnai“),  Kazimieras Liščinskis („Saulės miestas“), Antanas Mackevičius („Sukilėliai“), Marius („Paklydę paukščiai“) ir kt.
Yra surengęs apie 800 koncertų. Itin daug dainavo svetur“ daugelyje SSRS teatrų, Varšuvos, Prahos, Budapešto, Sofijos, Bukarešto, Havanos scenose, Niujorko Carnegie Hall, Sidnėjaus Operoje Australijoje, Anglijoje, Kanadoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indonezijoje, Venesueloje, Argentinoje, Vokietijoje.
Nuo 1969 m. Lietuvos konservatorijos (Muzikos ir teatro akademijos) pedagogas, profesorius (1988–1992 m. – Dainavimo katedros vedėjas), E. Kaniava išugdė nemažai dainininkų (1993–1994 m. profesoriavo Karakase).
Nusipelnęs liaudies artistas. 1992 m. Tarptautiniame biografijos centre Kembridže (JAV) išrinktas Metų žmogumi. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius. 1997 m. jam įteiktas aukščiausias „Kipro" apdovanojimas, o 1998 m. Vokietijoje - Gottlobo-Fricko medalis.

Antanas Kučingis

Antanas Kučingis (1899 – 1983) – viena ryškiausių lietuvių operos asmenybių, su kurių vardais sietina nuo pat teatro veiklos pradžios besidriekianti dainavimo ir vaidybos aukščiausio meistriškumo gija. Petras Oleka, sveikindamas A. Kučingį 70-mečio proga, pavadino jį „lietuviškų bosų karaliumi“.

Operos scenoje solistas debiutavo 1924 m. – dar būdamas Kauno muzikos mokyklos mokiniu tuometiniame Valstybės teatre A. Kučingis atliko Gremino vaidmenį P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Praėjus 45 metams, dainininkas toje pačioje scenoje pažymėjo savo 70-ąsias gimimo metines, atlikdamas Mefistofelį Ch. Gounod „Fauste“. O 1977-ųjų birželio 23 lietuviškos scenos veteranas sudainavo Mefistofelį LTSR Akademinio operos ir baleto teatro scenoje... Ir septyniasdešimt aštuonerių metų „lietuviškų bosų karalius“ vėl užbūrė žiūrovus savo dideliu artistiniu talentu.

Trijų teatrų – Valstybės, LTSR operos ir baleto, Kauno muzikinio – scenose, A. Kučingis sukūrė apie 70 vaidmenų. Jie aprėpia plačią žmogiškų charakterių skalę. A. Kučingis buvo ne tik neprilygstamas Mefistofelis, Kecalis, Varlamas, Paskualė, Don Bazilijas, Leporelas, Osminas, bet žavėdavo kurdamas visiškai skirtingo plano vaidmenis kaip Greminą, Nilakautą, Sparafučilę, Pilypą. Aukso raidėmis į Lietuvos operos istoriją įrašytas scenos veterano sukurtas Mefistofelis, kurį jis dainavo 48-rius metus, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Talino, Prahos scenose. Dainininkas gastroliavo Rygoje, Maskvoje, Helsinkyje, Stokholme, Paryžiuje.

Didelį dėmesį nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios A. Kučingis skyrė lietuvių kompozitorių kūrybai. Jis buvo pirmasis daugelio J. Tallat-Kelpšos, J. Dambrausko, K. V. Banaičio dainų atlikėjas, aktyviai propagavo M. Petrausko, S. Šimkaus, B. Dvariono kūrybą, bendradarbiavo su eile jaunesnės kartos kompozitorių. Solistas nuolat dalyvavo Kompozitorių sąjungos renginiuose, autoriniuose koncertuose gimtojoje šalyje ir trečioji atlikėjų karta turėjo galimybės gėrėtis A. Kučingio malonaus tembro balsu, subtiliu meniniu skoniu ir artistiniu talentu.

 

Parengta pagal O. Narbutienę

 

„A. Kučingis, išpildydamas šią partiją (Greminą – O. Narbutienė), rodė muzikalumą, kas yra dainininkui vienu iš svarbiausių faktorių. Jo bosinis balsas reto stiprumo, žemam registre ištisumoj švelnaus malonaus tembro ir jau gan tobulas rodo jaunam dainininkui geras ateities perspektyvas“.  („Lietuva“, 1924.V.20)

 „A. Kučingis turi puikų centrinį bosą su labai geromis žemutinėmis gaidomis. Jo skambus balsas liejasi laisvai, plačia kantilena. A. Kučingio dainavimui svetimas forsavimas ir manieringumas. Jis paprastas pačia gerąja šia žodžio prasme“. („Sovetskij artist“, 1940.I.11)

„Lietuvių dainininkas Antanas Kučingis sėkmingai tęsė gastroles Nacionaliniame teatre, atlikdamas Kecalį B. Smetanos „Parduotoje nuotakoje“. Jaunasis menininkas, kurio puikus bosas yra pačiame žydėjime, meistriškai įveikė Smetanos kantileną ir skoningai išryškino komiškus savo partijos elementus. Aukšta dainininko kultūra leidžia jam be pastangų įsijungti į ansamblius. [...] Vaidmens sceninis įkūnijimas byloja apie didelę menininko inteligenciją“. („Prager Prese“, 1937.III.17)

„Klausydamiesi jų (lietuvių kompozitorių dainų – O. N.) interpretacijų, ne tik žavimės solisto aksominio boso spalvomis, aukšta dainavimo kultūra, bet ir meistrišku atskirų kūrinių vaizdų įprasminimu. Juk kiekviena A. Kučingio atliekama daina – savita meninių vaizdų ir formų išraiška, tikslus ir apgalvotas balso tėkmės panaudojimas.“ (V. Juodpusis „Literatūra ir menas“, 1974.XII.5)

Vincentas Kuprys

Vincentas Kuprys (g. 1937 m.), lietuvių operos solistas, bosas. 1956 – 1961 m. studijavo Uralo M. Musorgskio  konservatorijoje (Sverdlovskas, dabar Jekaterinburgas, Rusija). 1959 – 1968 m. Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) operos ir baleto teatro solistas, parengęs 45 vaidmenis, tarp kurių: Greminas (P. Čaikovskis „Eugenijus Oneginas“), Končiakas ir Galickis (A. Borodinas „Kunigaikštis Igoris“), Mefistofelis (Ch. Gounod „Faustas“) ir kiti.
1968 – 2000 m. Lietuvos operos ir baleto teatro (dabar Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) solistas. Parengė 45 vaidmenis, tarp kurių: Pilypas (G. Verdi „Don Karlas“), Karalius (R. Wagneris „Lohengrinas“), Raimondas (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“), Saljeri (N. Rimskis-Korsakovas „Mozartas ir Saljeri“), ir kiti. Vaidmenys lietuviškose operose: Rimvydas (J. Karnavičius „Gražina“), Ulrichas (V. Klova „Pilėnai“), Viziris (V. Barkauskas „Legenda apie meilę“), Vydūnas (V. Paltanavičius „Kryžkelėje“), Kristijonas (A. Bražinskas „Kristijonas“), Skrodskis (J. Juzeliūnas „Sukilėliai“).
1968 – 2007 m. įrašė daugiau nei 150 Lietuvos radijo fondinių įrašų, surengė daugiau nei 300 įvairių programų solinių koncertų - rečitalių. Koncertavo Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje, Rusijoje.
1986 – 1998 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos solinio dainavimo katedros dėstytojas. 1974 m. suteiktas nusipelniusio, 1980 m. liaudies artisto vardas. 1998 m. tapo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalieriumi. V. Kuprys yra Vlado Jakubėno draugijos valdybos narys, Česlovo Milošo gimtinės fondo vienas iš steigėjų, Kėdainiečių klubo prezidentas, Lietuvos ir Graikijos ekonominio bei kultūrinio bendradarbiavimo draugijos steigėjas ir pirmas prezidentas, Lietuvos muzikų sąjungos narys, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierių draugijos prezidentas.

Abdonas Lietuvninkas

Abdonas Lietuvninkas (1921 – 1995), bosas. Dainininko kelią pasirinko ne iš karto – 1941 m. pradėjo studijuoti smuiką Kauno konservatorijoje, kartu studijavo Universiteto technikos fakultete, buvo geras boksininkas, pūtė valtornę Kauno radiofono orkestre. Dainavimo pas garsųjį tenorą Juozą Babravičių pradėjo mokytis 1945 m. 1948 m. Operos ir baleto teatrui persikėlus į Vilnių, o netrukus Kauno ir Vilniaus konservatorijoms susijungus į Lietuvos konservatoriją, A. Lietuvninkas studijas baigė solisto, pirmojo operos režisieriaus lietuvio Petro Olekos klasėje. Nuo 1949 m. sezoną buvo Filharmonijos, po to – teatro solistu.  1951 m. A. Lietuvninkas tapo tarptautinio konkurso laureatu - Pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje Berlyne jis laimėjo III vietą. Daugelį metų buvo dainavimo pedagogas – 1959-1972 m. dirbo Pedagogikos institute, o nuo 1972 m. - tuometinėje Konservatorijoje. 1954 m. solistui buvo suteiktas respublikos nusipelniusio artisto garbės vardas.

Per 40 sceninės veiklos metų A. Lietuvninkas sukūrė beveik 60 vaidmenų. Tai – Didysis inkvizitorius (Don Carlos), Miraklis (Hoffmanno pasakos), Greminas (Eugenijus Oneginas), Pročidas (Sicilijos mišparai), Mefistofelis (Faustas), Bazilijus (Sevilijos kirpėjas), Nilakanta (Lakmė), Renė (Jolanta), Galickis (Kunigaikštis Igoris), Sobakinas (Caro sužadėtinė) ir daugelis kitų vaidmenų G. Verdi, Ch. Gounod, taip pat, M. Musorgskio, P. Čaikovskio, G. Puccini, C. Orffo ir kt. operose. Pažymėtinų vaidmenų solistas sukūrė lietuviškose operose - Rimvydas J. Karnavičiaus Gražinoje, Masalskis B. Dvariono Dalioje, Jogaila V. Klovos Dviejuose kalavijuose, vaidmenys J. Juzeliūno, V. Laurušo, J. Gaižausko, J. Juozapaičio operose. Koncertuose mėgo dainuoti J. Gruodžio, S. Šimkaus, J. Tallat-Kelpšos, L. van Beethoveno, F. Shuberto, R. Schumanno, P. Čaikovskio, E. Griego dainas. Solisto balsas skambėjo Maskvos, Leningrado, Rygos, Minsko, Lenkijos, Suomijos scenose. Jo meną šiandien liudija radijo, plokštelių įrašai.

 

Parengta pagal J. Bruverį

Leonidas Muraška

Leonidas Muraška (1924 - 2009), bosas. Pirmasis Kipro Petrausko mokinys. Operos ir baleto teatre debiutavo 1950 m., P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ atliko Gremino vaidmenį. Maestro scenos partneriais buvo tokie lietuvių operos korifėjai kaip K. Petrauskas, J. Mažeika, A. Sodeika, A. Staškevičiūtė, K. Gutauskas.

Platų L. Muraškos kūrybinį diapazoną liudija jo sukurtų charakterių įvairovė. Tai didingi epinio pobūdžio vaidmenys: Pimenas (M. Musorgskis „Borisas Godunovas“), Potikas ir Urlichas (V. Klova „Pilėnai“), Malūnininkas (A. Dargomyžskis „Undinė“), Kočubėjus (P. Čaikovskis „Mazepa“), Raimondas (G. Donizetti „Lucia di Lammermoor“), Dalandas (R. Wagneris „Skrajojantis Olandas“) ir kiti. A. Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“ L. Muraška sukūrė tris skirtingus vaidmenis – Končaką, Galickį ir Skulą.

Itin svarus L. Muraškos komiškasis amplua: Kecalis (B. Smetana „Parduotoji nuotaka“), Don Bartolas (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Umberto (G. B. Pergolesi „Tarnaitė – ponia“), Don Paskualė, Kapelmeisteris ir kt.

 L. Muraška parengė eilę koncertų Filhamonijoje. Atliko partijas J. Haydno „Metų laikuose“, L. van Beethoveno Devintojoje simfonijoje, W. A. Mozarto „Requiem“, G. Rossini „Stabat Mater“. Taip pat paruošė įvairių kompozitorių vokalinius ciklus ir daugiau nei 800 kitų kamerinių kūrinių.

Virgilijus Noreika

Virgilijus Noreika (g. 1935 m.), tenoras. 1957 m. pavasarį, būdamas Lietuvos valstybinės konservatorijos Kipro Petrausko dainavimo klasės IV kurso studentas, dainavo Lenskio vaidmenį studentų spektaklyje Operos ir baleto teatro scenoje. Tų pačių metų rudenį V. Noreika po debiuto tapo Lietuvos operos solistu.

1965 – 1966 m. V. Noreika tobulinosi Milano La Scala teatre, pas garsų vokalo pedagogą Gennaro Barra. 1975 m. jam suteiktas tuo metu aukščiausias valstybėje TSRS liaudies artisto garbės vardas.

Teatre V. Noreika sukūrė 46 vaidmenis. Be minėto Lenskio, tai Pinkertonas, 8 vaidmenys lietuvių operose, W. A. Mozarto Fernandas, G. Rossini Almaviva, J. Offenbacho Hofmanas ir Piklijo, Ch. Gounod Romeo ir Faustas, J. Massenet De Grijė ir Verteris, G. Donizetti Nemorinas ir Edgaras, G. Puccini Rudolfas, Kavaradosis, Džonsonas, G. Bizet Don Chosė, S. Prokofjevo operos Meilė trims apelsinams Princas ir kiti. Solisto kūrybos kelią nuo lyrinio iki dramatinio ir herojinio pobūdžio partijų vaizdžiai rodo G. Verdi operų vaidmenys – pradėjęs lyriškuoju Traviatos Alfredu per Rigoleto Hercogą, Simono Bokanegros Gabrielį, Requiem tenoro partiją priėjo prie dramatiškojo Otelo.

V. Noreikos solinių koncertų skaičius viršija 600. Jie skambėjo  ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos bei Sankt Peterburgo konservatorijų salėse, visuose buvusios SSRS miestuose, JAV, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje ir kt. šalyse.

V. Noreika yra dainavęs Maskvos didžiajame teatre, Berlyno valstybinėje operoje, Paryžiaus Grand Opera, Buenos Airių teatre Colon, Čikagos lietuvių operoje (JAV), Stokholmo, Bukarešto, Belgrado, Budapešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Rygos, Talino, Kijevo, Minsko ir kt. scenose.

1976 - 1991 m. V. Noreika vadovavo Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. V. Noreika - Lietuvos muzikos akademijos profesorius, išugdęs eilę dainininkų Lietuvos ir Estijos muzikos akademijose.

Kipras Petrauskas

Kipras Petrauskas (1885 – 1968), tenoras. Lietuvos operos legenda, menininkas, pedagogas, profesorius, nenuilstantis visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis tapo visų svarbiausių lietuvių operos raidos įvykių liudininkas ir aktyvus jos dalyvis. Tik pradėjęs savo kūrybinį kelią dalyvavo pirmosios lietuviškos operos – brolio Miko Petrausko Birutės premjeroje Vilniuje 1906 m. Jau būdamas garsiu solistu įsijungė į G. Verdi Traviatos pastatymą, kurios premjera 1920 m. Kaune pažymėjo lietuviškosios profesionaliosios operos istorijos pradžią.  

Teatro scenose K. Petrauskas praleido beveik pusšimtį metų, sukūrė 80 vaidmenų. 40 iš jų, daugiausia pagrindinių, parengė Sankt Peterburgo Marijos teatre, ir nemažą jų dalį netrukus ėmė dainuoti Lietuvos scenoje. Būdamas lyrinių vaidmenų – Romeo, Alfredo, Fausto, Almavivos, Lenskio ir kt. atlikėju, Lietuvos teatre solistas rinkosi ir dramatinio bei herojinio pobūdžio vaidmenis – Don Chosė, Germaną, Lohengriną, Radamesą, Tanhoizerį – taip iki 1938 m. Otelo. Vėliau sukūrė dar tris naujus vaidmenis – Žilviną Eglėje, Grigorijų Tykiajame Done, Džemalą Didžiojoje draugystėje.

Gastroliuodamas Milane, Stokholme, Paryžiuje, Vokietijos, Ispanijos miestuose, Pietų Amerikoje K. Petrauskas pirmasis taip plačiai išgarsino lietuvių dainavimo meną. Nuo 1949 m. dėstęs Lietuvos konservatorijoje (nuo 1951 – profesorius) išugdė eilę iškilių solistų, tęsusių jo įdiegtas menines vertybes, tarp kurių – Elena Saulevičiūtė, Valentinas Adamkevičius, Leonidas Muraška, Vladimiras Rubackis, Virgilijus Noreika, Jonas Urvelis.

 

Parengta pagal J. Bruverį

Antanas Sodeika

Antanas Sodeika (1890 – 1979), baritonas, pedagogas, vienas lietuvių operos meno pradininkų. Dažno anų laikų lietuvių muziko savarankiškos veiklos pirmasis tarpsnis – dalyvavimas mėgėjiškame muzikos ir teatro sąjūdyje, privedusiame prie šių meno šakų profesinių įstaigų įsikūrimo. A. Sodeika tokį tarpsnį praleido JAV, kur gyveno 1907 – 1920 m., - Filadelfijoje, Čikagoje, Skrantone, Kingstone, Bostone. 1920 m. liepos gale eksternu baigė M. Petrausko lietuviškąją konservatoriją Bostone ir netrukus išvyko į Lietuvą.

Grįžęs A. Sodeika jau rado Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos skyrių besirūpinant operos teatro (tada vadinto Operos vaidykla) steigimu. Pirmajam pastatymui pasirinkta „Traviata“; A. Sodeika kartu su J. Bieliūnu ir A. Kačanausku atliko Žoržo Žermono vaidmenį pirmajame spektaklyje 1920 m. gruodžio 31 d. Kadangi sekantiems Vaidyklos pastatymams dainininkų netrūko, A. Sodeika pusmečiui išvyko pasitobulinti į Romą, su garsiuoju mokytoju E. Rosati parengė Rigoletą, kurį padainavo ir grįžęs namo.

Mūsų scenoje A. Sodeika dainavo 30 metų – iki 1950–ųjų . Nors nemažai pagrindinių baritono partijų dainavo J. Bieliūnas, Ch. Šulginas, J. Būtėnas, V. Bručkus ir kiti, A. Sodeika nuolatos dainavo beveik visas pagrindines baritono partijas. Paties solisto sudarytame sąraše yra nurodyti 44 jo sukurti vaidmenys. Kartu su minėtaisiais, tai Demonas, Valentinas, Tonio, Oneginas, Eskamilijo, Figaro, Skarpija, keturi vaidmenys „Hofmano pasakose“, Amonasras, Igoris, Jago ir kt. A. Sodeika dainavo ir lietuviškose operose (J. Karnavičius „Gražina“, „Radvila Perkūnas“, A. Račiūnas „Trys talismanai“ ir kt.), sukūrė įdomių vaidmenų vėliau mūsų scenoje nebestatytose E. Wolf-Ferrari, A. Ponchielli, G. Meyerbeerio, G. Puccini ir kt. operose. Nuo 1945 m. A. Sodeika dėstė Kauno, nuo 1949 m. Vilniaus konservatorijoje, kurioje vedė studentų operos klasę, buvo profesorius.

1958 m. buvo išleista A. Sodeikos atsiminimų knyga „Mano kelias į muzikos meną“. Solisto balsą išsaugojo dar JAV daryti „His Master‘s Voice“, vėliau „Odeon“, Rygos „Bellacord“ plokštelių Radijo įrašai.

 

Parengta pagal J. Bruverį

Jonas Stasiūnas

Jonas Stasiūnas (1919 – 1987), vienas iškiliausių teatro baritonų. Su daina J. Stasiūnas nesiskyrė nuo vaikystės. Mokydamasis Panevėžio gimnazijoje dainavo chore, vėliau solo – muzikos mokytojas Mykolas Karka netruko pastebėti gabumus ir ėmė jį lavinti. Nuo 1940 m. dainavimo mokėsi Kauno konservatorijoje, pas žinomą vokalo pedagogą Petrą Oleką.

Į teatrą J. Stasiūnas atėjo 1941 m., teatro klestėjimo laikais, kada dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, Mykolas Bukša, Vytautas Marijošius, scenografiją kūrė daugelis žinomų dailininkų, pastatymus kūrė Mstislavas Dobužinskis, Liudas Truikys, dainavo Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, Aleksandra Staškevičiūtė, Petras Oleka, Petronėlė Zaniauskaitė, Kazys Gutauskas ir daugelis kitų puikių operos solistų.

J. Stasiūnas turėjo viską, kas būtina operos solistui – gražų ir gerai išlavintą balsą, puikią sceninę išvaizdą bei vaidybos sugebėjimus, ištobulintą meninį skonį. Teatro scenoje jis praleido daugiau nei 40 metų. Sukūrė apie 60 vaidmenų: Žermonas, Eskamiljas, Jeleckis, Figaro, Valentinas, Pimenas, Kapuletis, Amonasro, Jagas, Rigoletas, Renatas, Monforas, Skarpija, Demonas, Borisas Godunovas, Mazepa, Igoris, Porgis, Renčas ir daugelis kitų. J. Stasiūnas dainavo Jaunąjį bajorą ir Rimvydą J. Karnavičiaus „Gražinoje“, premjerose – Sakalą A. Račiūno „Marytėje“, Radvilą B. Dvariono „Dalioje“, partijas V. Klovos operose „Duktė“, „Du kalavijai“, „Ave vita“. Ypač iškiliu jo vaidmeniu tapo Margiris „Pilėnuose“. Su teatru J. Stasiūnas atsisveikino 1984 m., jo scenoje padainavęs 1500 spektaklių. Tiek pat kartų koncertuota, dainuojant romantikų, daugelio lietuvių kompozitorių dainas, dalyvaujant L. van Beethoveno IX simfonijos, G. Verdi „Requiem“, atlikimuose, lietuvių kompozitorių kantatų, oratorijų pirmuosiuose atlikimuose.

Nuo 1962 m. J. Stasiūnas dėstė konservatorijoje (nuo 1963 m. profesorius). Jo nuopelnus lietuvių operai gaivina plokštelių, radijo, televizijos įrašai.

Irena Žukaitė

Irena Žukaitė (1929 - 2006), sopranas. Lietuvos nacionaliniame operos ir balete  dainavo nuo 1954 m. kovo 17 dienos. Tuometinėje konservatorijoje baigusi A. Staškevičiūtės vokalo klasę, plačių dainavimo ir vaidybos galimybių solistė teatre atliko daug įvairaus pobūdžio pagrindinių soprano partijų. Čia ji sukūrė nemažai vaidmenų, kurie įsiminė ir žiūrovams, ir teatro kritikams. Nepamirštamoji Čio čio san ir Toska (G. Puccini operose "Madam Baterflai" ir "Toska"), temperamentingoji Karmen (G. Bizet "Karmen"), Amelija ir Aida, Elena ir Elžbieta (G. Verdi "Kaukių baliuje" ir "Aidoje", "Sicilijos mišparuose" ir "Don Karle"), Marija ir Liza (P. Čaikovskio "Mazepoje" ir "Pikų damoje"), Jaroslavna (A. Borodino "Kunigaikštyje Igoryje") ir Fata Morgana (S. Prokofjevo "Meilėje trims apelsinams"), daug kitų įspūdingų vaidmenų.

I. Žukaitės dramatinis sopranas skambėjo ne tik teatro operos spektakliuose, bet ir daugelyje koncertų salių. Solistei teko koncertuoti ir Lietuvoje, ir svetur Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Švedijoje.

 


Pasidalink: