Dovanų kuponai    Abonementai    

Personalijos / Choreografai/baletmeisteriai

Eligijus Bukaitis

Eligijus Bukaitis (g. 1941 m.), choreografas, teatro scenoje debiutavęs 1971 m. A. Rekašiaus Aistromis. Šokio jis mokėsi Vilniaus meno mokyklos choreografijos skyriuje ir Leningrado (Sankt Peterburgo) choreografijos mokykloje. Ją baigė 1962 m., iki 1964 m. buvo baleto trupės narys. Susidomėjęs choreografija, vėl išvyko  į Leningradą, 1971 m. ten baigė Konservatorijos choreografijos skyrių. Kartu buvo Mažojo operos ir baleto teatro artistas. Šioje scenoje parengė septyniolika vaidmenų. Grįžęs į Vilnių tapo teatro baletmeisteriu. 1973 – 1978 m. buvo vyriausiasis baletmeisteris. Jo vadovaujama baleto trupė įsikūrė naujųjų teatro rūmų scenoje. 1973 m. E. Bukaitis parengė Spragtuką (vėliau šį spektaklį perkėlė į naująją sceną), naujajame teatre – Gulbių ežerą, Giselle, 1976 m. – Eglę žalčių karalienę ir Žydrąjį Dunojų, sukūrė šokių scenas kelioms pirmosioms operoms naujuosiuose rūmuose. Nuo 1978 m. E. Bukaitis vadovavo įvairiems šokio ansambliams Vilniuje. Kaip choreografas yra darbavęsis keliuose SSRS teatruose bei kino studijose. Sukūrė šokių Kauno muzikinio teatro operečių spektakliuose, tris baletus Klaipėdos teatre. 1986 m. Operos ir baleto teatre E. Bukaitis parengė A. Rekašiaus Auros premjerą, 1991 – 1992 m. buvo baleto vadovas.

Olga Dubeneckienė - Kalpokienė

Olga Dubeneckienė - Kalpokienė (1891 Sankt Peterburge – 1967 Kaune), lietuvių baleto artistė, baletmeisterė, dailininkė. Šokio mokėsi J. Smirnovos ir B. Romanovo baleto studijoje Sankt Peterburge, 1919 – 1922 m. Berlyne. Dailę studijavo privačiose studijose ir Sankt Peterburgo dailės akademijoje.

1921 m., grįžusi iš Berlyno, Kaune įsteigė pirmąją lietuviškojo baleto studiją (1922 m. surengė savo mokinių koncertą) ir penkis metus jai vadovavo. 1922 – 1925 m. Valstybės teatro baletmeisterė. Pastatė šokius visose teatre rodytose operose iki 1925 m.: A. Rubinšteino Demonas (1921), G. Verdi Rigoletto (1921), Ch. Gounod Faustas (1922), P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas (1923), G. Bizet Carmen (1924) ir kt.

Sukūrė dekoracijų ir kostiumų eskizų eilei operų, baletų ir operečių:

Operos: R. Leoncovallis Pajacai (1922), P. Čaikovskis Eugenijus Oneginas (1923), J. Offenbachas Hoffmanno pasakos (1925), R. Wagneris Lohengrinas (1926), E. D‘Albert‘as Slėnis, E. Wolf-Ferrari Madonos brangenybės (1928), A. Ponchielli Gioconda (1929), G. Bizet Carmen (1930), J. Offenbachas La Perichole, D. Auberas Fra Diavolo, G. Rossini Sevilijos kirpėjas (1931), E. Wolf-Ferrari Keturi storžieviai, F. von Flotowas Marta (1935), G. Puccini, Bohema (1936), S. Šimkus, Pagirėnai (1942).

Baletai: N. Rimskis-Korsakovas Šecherezada, G. Auricas Jūrininkas, T. Prestonas, Baltosios rožės C. Pugni, Arkliukas Kupriukas (1937), B. Asafjevas Bachčisirajaus fontanas, Kaukazo belaisvis (1938, 1939).

O. Dubeneckienės – Kalpokienės mokiniai: M. Juozapaitytė, J. Jovaišaitė, B. Kelbauskas, E. Žalinkevičaitė.

 

Parengta pagal A. Ruzgaitę

Vytautas Grivickas

Vytautas Grivickas (1925 – 1990) teatro scenoje pirmiausiai pasirodė kaip šokėjas. Baleto artistas nuo 1944 m., jis šoko Girėjų „Bachčisarajaus fontane“, Robarą „Gulbių ežere“, Abderachmaną „Raimondoje“, Veblevskį „Sužadėtinėje“, vėliau Quasimodo, Kunotą, Espadą, mažesnes partijas savo statytuose baletuose. Kartu susidomėjo choreografija, 1952 m. baigė Maskvos A. Lunačiarskio teatro institutą.

Choreografijoje debiutavo 1951 m., pastatydamas D. Klebanovo „Svetlaną“. 1954 – 1971 m. (su pertrauka) buvo teatro vyriausias baletmeisteris. V. Grivickas sukūrė pirmųjų pokario lietuviškų baletų choreografiją. Tai buvo J. Juzeliūno „Ant marių kranto“ (1953 m.), J. Indros „Audronė“ (1957, 1969 m.), E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“ (1960, 1965 m. sukūrė Lietuvos kino studijos šio filmo-baleto choreografiją). Po du kartus V. Grivickas parengė „Žizel“ ir „Don Kichoto“ premjeras, jo dėka 1961 m. po ilgos pertraukos teatro repertuare vėl buvo pasirodžiusi L. Delibes „Silvija“. Pirmą kartą teatro scenoje V. Grivickas pastatė L. Auster „Šiaurės sapną“ (jam sukūrė libretą), „Perą Giuntą“ pagal E. Griego muziką, C. Pugni „Paryžiaus katedrą“, A. Chačaturiano „Spartaką“. Paskutinis V. Grivicko choreografijos darbas senųjų teatro rūmų scenoje buvo 1971 m. „Arlekinada“ ir D. Šostakovičiaus „Panelė ir chuliganas“.

Susidomėjęs operos režisūra, V. Grivickas nuo choreografijos buvo nutolęs. Pastatė B. Gorbulskio „Frankas Krukas“ (1959 m.), V. Gokieli „Raudonkepuraitė“ (1959 m.), J. Juzeliūno „Sukilėliai“ (1959 m.), G. Verdi „Aida“ (1971 ir 1974 m.), S. Moniuškos „Halka“ (1972 m.), R. Ščedrino „Ne vien tik meilė“ (1973 ir 1975 m.), J. Massenet „Verteris“ (1973 m.), V. Klovos „Ave Vita“ (1974 m.), V. Kuprevičiaus Žiogas ir skruzdėlė“ (1989 m.).

Vėliau, naujųjų rūmų scenoje vėl parengė „Ant marių kranto“ (1975 m.), J. Bašinsko „Užkeiktieji vienuoliai“ premjerą (1984 m.), naują „Žydrojo Dunojaus“ pastatymą (1988 m.). Pastatė baletų Ašchabado, Rusės (Bulgarija), Stambulo teatruose. Dirbo menotyrinį darbą, menotyros kandidatas, parašė knygą „Šokio menas“ (1965 m.). Daug nuveikė ir pedagoginio darbo baruose.


Pasidalink: